Žalia spalva gyvenimui arba kasdienybės kariai Santarų klinikose

Žalios spalvos jėga

Žalia spalva beveik visada simbolizuoja laisvę. Laisvę eiti per šviesoforą. Tačiau žalia gali būti ir kitokia – žalia vėmalų spalva mums yra kelias į Santaros klinikų priimamąjį.

Šeštadienį mano vaikas atrodė keistas – lyg valgo mažiau, bet nuotaika gera, žaidžia, dūksta. Dar spėjome nuvažiuoti į svečius. Džiaugiamės su draugais, kad mūsų vaikai jau patys žaidžia, stato spektaklį, lego pilis. Atrodė, kad mūsų jau beveik nebereikia – galime ramiai kalbėtis apie suaugusiųjų reikalus.

Bet naktį Adomui pakilo temperatūra – 37,5. Sekmadienį viskas, ką tik begerdavo – nuo paprasto vandens iki medaus arbatos, elektrolitų skysčio ar net vaistų nuo temperatūros – viskas keliaudavo į tualetą.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį, apie 3:30 jis pabunda ir privemia žalsvos spalvos turiniu. Tą akimirką man kažkur skaityta, girdėta – žalia vėmalų spalva yra labai blogai.

Mamos nuojauta nedavė ramybės. Skambinau į Santarų klinikas, pasakojau visą istoriją ir labai maloni registratorė išklausė. Tačiau jos atsakymas buvo paprastas: „Aš vaiko nematau, negaliu atsakyti.“ Mano klausimas buvo aiškus – ar važiuoti pas juos, ar ne? Ji sakė, kad aš, kaip mama, geriausiai pažįstu savo vaiką. Nors norėjau, kad kažkas kitas priimtų sprendimą už mane, šįkart teko pasikliauti savo nuojauta.

Pažadinau vyrą ir mes jau šeštą ryto buvome Santarų klinikose.

Susidūrimas su ligoninės pasauliu

Mus pasitiko ta pati registratorė, kuri su Adomu net spėjo susidraugauti – jie gimę tą pačią dieną. Su gera nuotaika, nors ir su bliūdeliu rankoje, keliavome toliau. Šiame priėmimo skyriuje jau buvome trečią kartą, todėl buvau nusiteikusi, kad laukimas bus ilgas. Turėjau pasiruošusi knygelių, vandens, visko, ko gali prireikti.

Adomas buvo 108-as pacientas gydytojų budėjimo metu ! 108 !!!

Bet šįkart apžiūra buvo tokia greita, kad pati nustebau. „Drugelio dūris“ taip vadiname adatą, kuri ima kraują iš venos. Tik Adomas sakė, kad tas dūris kaip uodo labiau šį kartą. Tada – nelinksmoji dalis: vaistai į užpakaliuką. Laikėmės didvyriškai, bet ašarėlės byrėjo – labai skaudėjo abiem.

Sėdėjome apsikabinę, kai įėjo seselė ir pasakė: „Jūsų tyrimai blogi, guldom.“ Ir išėjo…palikdama mane su šia žinia. Jausmas – ne koks. Su sūnumi ligoninėje nesu gulėjusi. Kai pjovė adenoidus, buvo visai kita situacija – planinė, rami.

Pala, guldom? O kodėl? Kas negerai? Kurie tyrimai negeri ? Visi?

Kai mus vedė į palatą, paklausiau seselės. Ji tik tarstelėjo: „Gydytoja viską paaiškins.“ Taip likau laukti gydytojos – kaip kokios vilties ar angelo.

Angelas baltu chalatu

Ir ji atėjo... Ir mes turėjome pasaką, nes ši gydytoja Vita Pupelienė – tikras vaikų angelas. Ji viską išsamiai papasakojo, davė gaires, ką daryti. Pirmoji diagnozė, kurią išgirdome – acidozė. Tai organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas, kai kraujas tampa per rūgštus.

Pirmąkart jam pastatė lašelinę – mažai rankytei. Pavadinome ją „draugeliu“. Gavome sąrašą, ką turime žymėti: kiek išgėrė, kiek pasisiojo, kiek pavalgė. Laikrodis tapo pagalbininku, skaičiuojant gurkšnius kas minutę. Adomas pats stebėjo laiką ir suprato, kad tai rimti reikalai.

Embriono šiluma

Mūsų palatoje gulėjo kita mama su 11 metų dukra. Atleiskite, jei būsiu nesuprasta, bet mačiau, kaip mergaitė atsisakė gerti, o mama jos neverčia. Man tai atrodė keista – juk visi žinome, kad skysčiai svarbūs. Mes su Adomu ir šeimoje tai suprantame, nors patys irgi per mažai geriame vandens. Šioje vietoje su Adomu dirbome kartu – jis pats mokėsi po gurkšnį, minutė po minutės.

Miegam abu kartu mažoje lovytėje, susirangę į savo mažą kamuoliuką prieš užmiegant – kaip embriono poza. Juk ji simbolizuoja saugumą. Kai mums, suaugusiems, būna sunku ar skauda, juk susiriečiame į kamuoliuką? Juk grįžtame į tą pirmapradį būvį, kur viskas buvo paprasta, kur šalia plakė mamos širdis, kur viskas reiškė gyvybę ir ramybę?

Taip ir mes su Adomu. Jis –beveik 5 metų mažas žmogutis, bet tokiose situacijose jautiesi kaip tas embrionas: reikia apsaugos, reikia šilumos ir buvimo šalia. Apsikabinę gulime, užsidarome savo mažame pasaulyje, kurio nesiekia jokios baimės. Ligoninėje Adomas daug miega, o kai nemiega, dažnai būname apsikabinę. Tie apsikabinimai – lyg nerašytas pažadas, kad viskas bus gerai. Kad dabar mes čia, šioje mažoje lovytėje, bet tai laikina. Kaip embrionas kadaise pasiruošė gimti į pasaulį, taip mes dabar ruošiamės grįžti į savo pasaulį – sveiki, stiprūs, pasiruošę žengti toliau. O man buvo gera būti (žinau ir būsiu visą gyvenima) ta placenta 💛

Mūsų gydytoja Vita Pupelienė ateidavo tris kartus per dieną, vis paklausdama, kaip jaučiamės. Su ja drauge visada buvo rezidentas Agnius – jam labai pasisekė turėti tokią mylinčią vaikus mokytoją.

Mažos draugystės infekciniame skyriuje

Tik mes trumpam nusižengiame taisyklėms, nes taip norisi pasivaikščioti, ištrūkti iš izoliuoto kambario. Per stiklą matome kitą mergaitę – ji mums šokinėja šokdyne, linksmai šypsosi. Atrodo, tarsi bando pasakyti: „Ei, čia irgi gyvenimas! Nenusiminkit!“ Vėliau jos mama per durų plyšelį Adomui pakiša piešinį – tokį šiltą ir gyvą. Ta akimirka priminė paauglių meilės filmą, kai veikėjai gali bendrauti tik per stiklą, bet jų ryšys tampa tuo tikresnis.

Mes irgi per durų tarpelį nunešame mažą atsaką – piešinį su lego lipdukais. Kitą dieną jų jau nebebuvo – tikėtina, mergaitė jau buvo jaukiai savo namuose. Mintyse palinkėjome jai kuo greičiau sveikti ir vėl šokinėti šokdyne, tik jau lauke.

Mums aišku ir taip sekėsi, mūsų palata buvo su kita mergaite ir jos mama. 2 vaikai ir 2 mamos žaidėme UNO ir kitus lengvus stalo žaidimus. Adomo mažoje rankytėje – kateteris, bet jis greitai pamiršta diskomfortą. Juk dabar svarbiausia – kas laimės.

Tik viena bėda: Adomas dar nemoka priimti pralaimėjimo. Ir kai taip graudžiai verkia dėl nesėkmės, skauda širdį (man turbūt labiau nei dėl ROTO viruso). Bet kartu tikiuosi, kad išmoks. Išmoks, kad pralaimėti – tai ne pabaiga. Kad klysti yra normalu. Kad svarbiausia – atsikelti ir su ta naujai įgyta patirtimi eiti pirmyn. Tikiu, kad ir gydytojai verkia po pralaimėtų kovų už gyvybę. Tikiu, kad ir jiems reikia “placentos” apkabinimo po patirtų išgyvenimų…

Po 2 naktų mes išėjome iš ligoninės. Adomas gavo gydytojos piešinį, mėlyną automobilį, Adomo palatos draugė dar liko ligoninėje. Nes ką pasakojo gydytoja, kaip kartais nutinka, kai anksčiau laiko norima pabėgti iš ligoninės, kaip kartais tai kainuoja vaiko gyvybę…

Stebuklai ir kavos reikalai

Gydytojų, seselių ir viso personalo rūpestis išmokė, kad galima tikėti ir pasitikėti žmonių gerumu ir stebuklais. Ir mes juos tikrai sutikome. Kaip ir džiaugsmas man buvo sutikti vyrą, Henriką Šimkų, kuris pasirodo buvo to skyriaus gydytojas irgi, mūsų angelo baltu chalatu Vitos mokytojas. Jis man mamai parodė, kur galima gauti kavos. Kur tas mamos džiaugsmas kavos aparatas ? Visi žinome santarų klinikų koridorius. Jei kam reikia idėjų kokiam pabėgimo kambariui, kviečiu idėjų pasisemti šiuose koridoriuose. Spėju užtektų tiesiog copy- paste. O jei dar sudėtumėte operacinių istorijas, tikrai pats baisiausias kambarys būtų, tik kartais ne su laiminga pabaiga.

Santarų klinikų maisto pasaulyje

Maistas: 2 pakeliai žolynėlio arbatos, mamai – sumuštinis su sviestu, vaikui – ne. Ar taip pat skanu kaip namie? Na, ne. Bet maistą parenka dietologai, jie mokosi, stengiasi, o be to – ką tik čia buvo vėmalų krūva. Ar močiutės „daktarytės“ sriuba būtų skaniau? Taip (mes ją turėjome, labai skani su vištienos kukuliukais, bulvyte ir makaronais buvo). Bet ar buvo geriau – nežinau…Vienu metu net norėjau Adomui duoti sviesto, o jis mane pataiso:

– Mama, juk man negalima. Gydytoja sakė, kad man negalima pieno produktų.

Jis taip klauso, ką gydytoja sako, kad kartais net nustebina. Dabar, žinoma, leidžiu sau tuo šiek tiek manipuliuoti. Pavyzdžiui, kai nenori gerti gerųjų bakterijų, sakau:

– Žinok, gydytoja man rašo ir klausia, ar tu geri. Jei negersi, barti gausi ne tu, o mama. Nes vaikus mažus prižiūri tėvai, ir jei jie nesilaiko gydytojų nurodymų, tada pyksta gydytojai – ne ant vaikų, o ant tėvų.

Mano manymu, vaiko gasdinimas tokiais dalykais kaip „ateis policija ir išsiveš tave“ yra tiesiog žema. Girdžiu dar taip sakant. Mane tai šokiruoja. Policija, kaip ir gydytojai, ir kiti pareigūnai, yra tam, kad padėtų žmogui. Tą patį turėtų daryti ir politikai. Bet nenoriu teršti savo istorijos šia tema – ji mane lengvai „pykina“.

Taip, skaičiau vaikino Adomo istoriją. Ir taip – baisu ir liūdna, kas jam nutiko. Man taip pat dėl asmeninių priežasčių teko laukti medikų pagalbos septynias valandas. Man teko išgyventi, tikėtina, netinkamai atliktą operaciją, dėl kurios vėl teko gultis ant operacinio stalo. Man teko laukti magnetinio rezonanso pusę metų dėl įtariamos išsėtinės sklerozės.

Bet tai nėra gydytojų problema. Tai mūsų politikos ir biudžeto skirstytojų problema. O gal dar labiau – tavo ir mano problema. Juk tuos žmones, kurie valdo tavo ir mano sumokėtus mokesčius, renkame mes patys. O dar blogiau – kartais ne rinkdami leidžiame, kad rinktų už mus. Tada liejame pamazgas, skundžiamės, kaip viskas Lietuvoje blogai. Ir dar klausimas, visiems skaitantiems, kada paskutinį kartą profilaktiškai tikrinotės sveikatą ? Savo kūno technikinę atlikote ? Nes ligų gydymas daug brangiau nei prevencija ar profilaktinė patikra, tad jei nori mažiau duobių gatvėje savo automobiliui, tai gal metas taupyti biudžeto lėšas ir pasitikrinti sveikatą?

Ir kiekvieną kartą savęs klausiu: o ką aš padariau, kad būtų kitaip? Galiu keistis tik pats ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. O badyti pirštais į pareigūnus – nuo ugniagesių iki gydytojų – man atrodo mažiausiai žema.

Mano sūnus per parą buvo 108 pacientas (tik pasikartoju). Ar tai normalu?

Kai Maestro Andriaus Kulikausko mirimo dieną socialiniuose tinkluose pasirašiau "iki pasimatymo", tik vienas žmogus man paklausė, ar man viskas gerai ? Myliu Tave ❣️.

Nors tą dieną, kaip niekada, buvau laiminga, nes skubėjau susitikti su savo sūnaus darželio vaikais ir su jais kalbėjome apie laimę. Bet kai esi patyręs skausmą, supranti, kad tokia žinutė gali būti ir kitoks laiškas, kitoks veiksmas. Šiandien labai myliu savo gyvenimą, savo artimuosius. Leidžiu piešti savo gyvenimą tomis spalvomis, kurios man patinka. Tik ar būna, kad kažkas įmaišo juodos (skausmo spalvos)? Deja… taip. Ir toks gyvenimas. Todėl dabar labai dažnai sakau, kad man patinka pilki atspalviai, nes tie linksmieji kalneliai arba juoda ir balta režimas taip vargina. Tad ramaus Kalėdų laukimo. Jau greitai gruodžio 1-oji, kai pradėsime skaičiuoti dar labiau dienas iki Kalėdų, pakuoti dovanas ir skubėti.

Tik šis pirmadienio rytas vėl stipriai sujudino. Tik šis pirmadienio rytas vėl buvo įrodymas drąsiems: gaisrininkams, policininkams, medikams. Ačiū už gyvenimo stebuklą.

Gyvenimas tęsiasi

Nors manęs laukia gruodį 3 gimtadieniai: vyro, vaiko ir Jėzaus Kristaus. Kada visi gauna dovanų, taip sakome su vaiku apie Kalėdas. To ir linkiu nurimti, apkabinti, mylėti ir daugiau šilumos žodžių, šviesos akimirkų, tikrų draugų. Nors dar draugų gimtadienių ir kiti vakarėliai.

Žalia šviesa, žalia Kalėdų eglutė tegul šviečia Jūsų namuose. #Žalia šviesa gyvenimui. # Jaunimo linija, Ačiū Jums, kad kalbate. #Vaikų linija. Atleiskite už nepadarytu namų darbus.

Kariuomenės diena

Didžiąją dalį šios istorijos rašiau Šeštadienį, Lietuvos kariuomenės dieną. Man mūsų gydytojai yra tokie patys kariai, tik kovojantys dar baisesniame kare – kasdien stovintys tarp gyvenimo ir mirties. Klausiau Lietuvos himno 12 valandą per televiziją, stebėjau kalbančius didelius žmones, o saulės šviesa palietė kariuomenės vado, generolo Raimundo Vaikšnoro, veido. Jis vienintelis kreipėsi ir į Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą, nes, kiek pažįstu karių, dauguma jų yra tikintys ir tą drąsiai deklaruoja. Lygiai kaip gydytojai dažnai sako: „Padarėme viską, kas mūsų rankose, bet stebuklai kartais įvyksta, o kartais – ne.“ Nes mano patirtimi, pats gyvenimas yra dovana. O laisva valia, kurią taip pat gavome kaip dovaną, leidžia rinktis, kaip gyventi – su meilės ar pykčio prieskoniais.

Mano sutikti gydytojai – tikri kariai arba, man labiau patinka juos vadinti, angelai žemėje:

Mano Santarų klinikų šviesuoliai

• Anželika Daškevič – Santariškių registratorė. Mano akyse – tiesiog nuostabus žmogus. Ji dirba darbą, kuris dažnai yra nematomas, bet ne mažiau svarbus už kitus. Ji – pirmoji, su kuria pacientai susiduria, vos įžengę į gydymo įstaigą. Jos balsas pirmas pasitinka ir išklauso – tiek džiaugsmą, tiek nusivylimą, tiek pacientų skausmo padiktuotą pyktį. Ar ji pavargusi? Tikriausiai. Ar mes dažnai pamąstome, kiek daug ji išklauso per dieną? Tikrai ne. Tačiau tokie žmonės kuria pradžią ir pagrindą, ant kurio statosi tolimesnis visas gydymo procesas.

• Ilona Gerbutavičienė. Ji Santaros klinikose dirba turbūt daugiau nei 15 metų. Taip pat registratorė. Neseniai išpildė savo svajonę - pasidarė tatuiruotę. Tiesiog labai gero draugo mama, kuri taip spindi pasakodama apie savo svajonę (jos laukė 30 metų). O dėl savo lojalumo ir gerumo turi būti šitame sąraše. Tikiu, kad savo šypsena apkabina kiekvieną.

• Šviesuolė Račkauskienė – vaikų gydytoja priimamajame. Man šis vardas tarsi simbolis šviesos ir vilties, kurią ji teikia mažiesiems pacientams ir jų šeimoms. Priimamasis – tai pirmoji pagalba, pirmasis žingsnis į gydymą, o šios gydytojos šiltas ir rūpestingas bendravimas – neįkainojama dovana.

• Vita Pupelienė – angelas su balta skraiste ir didžiule širdimi. Saugokit mūsų vaikus, mūsų ateitį. Už Jus meldžiuosi ir dėkoju, nes, kaip pati sakėte: “išgelbėti dviejų mėnesių kūdikį nėra paprasta.” Galiu tik įsivaizduoti. Jo mažutis pilvelis, o jame – sudėtinga raizgalynė mažyčių žarnelių, kraujagyslių... Kartais tai „šūdų ir vėmalų krūva“, kurią Jūs su komanda nuvalote, sutvarkote ir išleidžiate mus su šypsena, o Jūs – ir vėl prie tos pačios kovos. Kasdien.

• Henrikas Šimkus - Tiesiog žmogus, kuris parodė, kur galima rasti Santaros klinikose kavos. Tik po to sužinojau, kad jis yra vaikų infekcinio skyriaus gydytojas.

• Irmantas Mankevičius – mūsų su Adomu geriausias vaikų chirurgas. Jau du kartus jis valė Adomo pirštą, nes jo žaizdelės greitai pagauna infekciją ir supūliuoja. Jei man kada nors prireiktų pagalbos, norėčiau, kad padėtų jis.

• Linas Svetikas – gydytojas, kuriam svarbu, kad pacientas suprastų, kas vyksta. Man jis ne tik gydytojas, bet ir mokytojas, kuris paprastai ir suprantamai išaiškino viską apie ligą, dėl kurios kreipiausi. Kartais būtent aiškumas ir žmogiškas bendravimas yra tas raktas, kuris padeda susidoroti su baimėmis.

• Lina Kryžauskaitė – gydytoja, kuriai kiekvienas pacientas svarbus. Kai po pusantrų metų sugrįžau pas ją, ji prisiminė mano ligos istoriją. Toks dėmesingumas – tikra retenybė. Tai rodo ne tik profesionalumą, bet ir didžiulį rūpestį žmonėmis.

• Jūratė Jecevičienė – gydytoja, kurios dėka Adomo gimimas buvo ne tik medicininė, bet ir emocinė patirtis. Verkiau ne tada, kai jis gimė, bet kai galėjau jai padėkoti už viską, ką padarė. Ji buvo šalia svarbiausią mūsų gyvenimo dieną ir suteikė mums ramybės ir užtikrintumo jausmą. Jei dar kartą tapsiu mama, norėčiau, kad ir vėl ji būtų šalia. Nes mes turėjome Adomo laukimo vakarėlį, su “čerkute” vaistų, su kavos puodeliu ir Tortu, buvo ir balionų (kas gimdėte su skatinamaisiais suprasite apie kokius balionus kalbu).

Jeruzalės mikrorajono šviesuoliai

• Daiva Dastikienė – Adomo gydytoja, dirbanti mažame šeimos kabinete Jeruzalės mikrorajone. Ji visada randa laiko, o Adomas visada gauna saldainį. Nei baimės, nei ašarų per vizitus niekada nebuvo. Paprastai gydytoja atsiliepia ne tik į vieną telefoną, bet net į du – paprastą ir mobilųjį. Ar tai normalu? Ne. Ar taip turėtų būti? Turbūt ne. Dar ji viską turi suvesti į e-sveikatą. Pasakojo, kad daug darbo lieka ir namuose.

Gydytojai, kaip ir kariai, yra kasdieniai herojai. Jie dirba tam, kad mes gyventume. Kai kurie jų dirba tyloje, nesulaukdami padėkų, bet kiekvieno jų darbas – gyvybiškai svarbus. Jie įkvepia, moko, gydydami keičia ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas.

Apie gyvenimą ir pasirinkimus

Visi, pasirinkę būti gydytojais, ugnesiais, policininkais, kunigais ar kitais pareigūnais, neretai susiduria su daug negatyvo. Ir taip, tarp jų yra gerų ir blogų žmonių – kaip ir visur. Bet gal nėra blogų žmonių, yra tik neteisingų pasirinkimų, liūdnų nuotaikų ar skausmo dėl kito žmogaus nemeilės.

Tačiau senolių išmintis sako, kad tas, kas nedirba, neklysta. Ir dar sako – geras žmogus nėra profesija. Galbūt…bet kito žmogaus gerumą manau visada prisiminsime ir širdyje nešiosime. Aš renkuosi eiti psichologės keliu su tikslu padėti žmonėms. Gal kada nors išpildysiu ir tėčio svajonę, kad jo dukra taptų gydytoja. Nors psichologija – tai irgi mokslas, tik apie sielas. Ar kada nors prie mano vardo atsiras prierašas „Dr.“? Galbūt. Bet ar tai kažką pakeistų? Tikriausiai ne – tik būtų dar viena išsipildžiusi svajonė.

Stebuklingo šv. Kalėdų laukimo 💚 

Tiesiog gyvent, tiesiog mylėt

Ir žemiau esantis video iš vietos, kurioje prabėgo mano vasaros. Kuršių Nerijoje, tarp Jūros, Smėlio, Vėjo jausmo.

Jūros vaikas,

Būk ant bangos mano psichologovaltyje.lt