Prašau, palikite babytes lietuviško kaimo ramybėje

Kai tu atversi man duris arba prašau, palikite babytes lietuviško kaimo ramybėje

Andriaus Mamontovo muzika mane lydėjo mokyklos laikais, nors tikrai dar ne taip jaučiau kiekvieną žodį ar natą. Stipresnė pažintis įvyko, kai dirbau Šiaurės Airijoje. Tada pati daugiau buvau apie liūdesį, bet buvau tarp didelių širdžių: Dariaus, Aurelijos ir mažosios Darijos. Tu, Darija, gal neprisiminsi, bet man geriausia dalis vakare būdavo apkabinti tave, tą mažą mergaitę, parvesti iš mokyklos, kartu žaisti, dovanoti meilę ir gauti ją atgal. Kažkaip labai dažnai Jus prisimenu ir tikrai reikėtų man gero mėn. Klaipėdoje, kad visus draugus aplankyčiau. Jūs būtumėt pirmieji!

Grįžtu į dabar, tiksliau į vakar (2024-09-26). Vakar buvau VVA organizuojamame tinklaveikos renginyje, kur rinkosi dideli žmonės – labai dideli, tiek fizinio ūgio, tiek užimamų pareigų prasme. Kartais tikrai suprantu, kodėl moterys dėvi aukštakulnius – pakelti sprandą visai nepatogu 😅. Kokio didumo jų širdys, dar sunku man atsakyti. Vidumi jaučiu, kai kurios širdys tokios pat didelės, kaip ūgis. Bet labiausiai įsiminė pažintis su Vita, kuriai dar kartą norėčiau pasakyti: „Saugokit pirma save.“ Ačiū už pažintį! Jūsų širdį galėčiau piešti kaip labai didelę, ypatingai didelę. Sauliai (na susipažinau vakar gyvai su 2), tad tikiuosi, kad nors vienas tikrai padės ir bus jos mentorius. Nors labiau tikiu, kad ir Vita labai daug gali duoti. Širdim jaučiu, ne protu.

Renginys buvo nuostabus, diskusijos – prasmingi viešojo sektoriaus vadovų pokalbiai. Tikiuosi, jie buvo apie žmones. Bet vakarą užbaigiau ten, kur mano širdis – namuose (Ramintojoje), maldoje, kur man nekyla abejonių dėl žmonių širdžių didumo. Alfa tikrai yra svarbiausia. Buvo taip gera šlovinti Viešpatį ir džiaugtis, koks Jis geras, koks nuostabus, dėkoti už visas gyvenimo patirtis, kurias atsinešiau aš, komandos nariai, dalyviai, pasiruošę 12 ketvirtadienių dovanoti meilės paieškai. Nes Alfa yra ta vieta, kur gauni gabalėlį dangaus... Kregždutės, kregždutės – dangaus gyvos žirklės 🕊️.

Šiandien(2024-09-27) uždarysiu VVA 313 kabineto duris, VRM duris, bet kai jas atversi, man dainuoja Mamontovas. Ir žinau, kad atvers. Dar ne kartą pasibelsiu į jas ir rasiu už tų durų žmones, istorijas, būsiu savo ir jų istorijos dalis. Juk jau penkios minutės atgal – istorija. Nors dėl tam tikrų gyvenimo patirčių pradedu tikėti, kad laikas sukasi ratu ir keliauti laiku tikrai įmanoma. Bet tai jau atskira istorija. Duokit man laiko joms parašyti. Tuoj turėsiu, nes užveriu vienas duris.

Ačiū VVA kolegoms už langelį, pro kurį matydavau Katedrą, o joje ir daug kartų būdavau. Ačiū varpui, kuris leisdavo žinoti, kiek valandų. Ačiū keliui į VVA – kartais dviračiu, kartais Gedimino prospektu. YRA gera. Buvo gera su jumis plaukti tiek Nėrimi, tiek VVA vandenynu.

Laukiu rytojaus, kai trumpam pakilsiu į kalnus. Kūnui ir sielai reikia pabūti ten, kur truputį aukščiau, truputį šalčiau. Kur daugiau eiti ir mažiau kalbėti, tikiuosi, bus. Tylos noriu ! Tikiuosi, ten ją rasiu. Dar šalto ežero vandens, kad pažadintų sielos kalbą labiau. Kartais per išorinį triukšmą nebegirdžiu, o sielos balsas man svarbiausias. Ir vėl, nepavyksta be lūkesčių... Ach!

Vakar mano draugė iš 313 Ieva taip gražiai kalbėjo. Labiausiai VVA dėkosiu už susitikimą su tavimi, Ieva. Namie turiu Adomą, darbe Ievą – dabar ir draugę Ievą turėsiu 💛.

Vidumi jaučiu, kad vasara jau mojuoja ir sako: „Iki!“ Ačiū, kad tiek ilgai buvai su mumis. Bet aš jau laukiu lietaus, rimtai ir labai 🌧️. Laukiu lėtesnio laiko. Nors kai žiūriu į spalio mėnesio kalendorių, nesuprantu, kaip jį taip užpildžiau! Bet mane tai džiugina, nes veiklos, kuriose noriu būti, man svarbios. Kaip norėjau studijuoti psichologiją, dėl to ir skridau į Šiaurės Airiją. Kad pasiektum savo svajonę, turi veikti. Dalį atiduoti Dievo valiai, o kitą dalį – darymo būdu. Ir žinau, kad spalio 1 d. paleisiu plaukti savo psichologo valtyje. Kaip aš bijau… Bet dar labiau noriu. Tiesa, mes, moterys, kartais sunkiai suprantam, ko norim – ar ledų, ar cepelinų su spirgais bei kupinu šaukštu grietinės 😂.

Ir vėl nuklydau... Ačiū noriu pasakyti Skirmantei su Mariui, kurie atvėrė savo kaimo duris. Man tai buvo vienos gražiausių šios vasaros akimirkų. Ačiū Romanui, Anai, Aistei ir Karoliui, kurie kvietė į savo namus, sodybas ir atvėrė mano šeimai duris. Bet jų istorijas dar parašysiu. Šiandien dėkoju Skirmantės ir Mariaus kaimui – tikram iki ašarų grožiui. Kiekvienas daiktas ten galėtų papasakoti istoriją, kiekviena nuotrauka kalba. Ten viskas man patinka. Gal dėl to, kad ir sodyba ant kalno – arčiau to, kas aukštai. Kai vėl atversit man duris, dainuosiu. Dar dainuosiu, nes būsiu su jumis, savo ir mūsų šeimos draugais. Žinot, kad myliu ir maldoje nešioju jus visus 🙏.

Patinka kaimas, nes mano vaiko vasara dažnai buvo kaime: nuo batono su 1 cm storio geltonu sviestu ir pabarstyta gausiai cukraus iki vakare pridegusių bulvių skrebinimo iš keptuvės su tais skaniais aukso spalva apskrudusiais lašinukais užgeriant šiandien pamelžtu karvės pienu (su ta plėvele, pamenat ?), dar juodų kojų ir rankų prieskoniais. Močiute Stase ir Seneli Juozai ten kur aukštai, su Jumis galiu pasikalbėti per maldą. Labai pasiilgau Jūsų meilės glėbio…

Taigi, uždarau VVA duris, bet ieškosiu kitų – mažų ar didelių, spalvotų ar juodų, užrakintų ar atvirų. Dar nežinau, kur kojos nuves. Bet žinau, kad spalio 1 d. paleisiu plaukti savo psichologo valtyje. Tik mama, paleidusi savo vaiką gyventi atskirai, turbūt gali suprasti tą jausmą 💚.

Kelionė į Oslą
Sėdžiu vidurinėje keleivio vietoje, tarp dviejų vyrų. Vienas jų vos spėjo į skrydį, atskubėjo paskutinę minutę, beveik prieš pat pakilimą. Alkoholio kvapas, bet tai nieko blogo. Skauda širdį, o gal ir ne... Jis kalba su savo moterimi ir aš girdžiu viską. Jų pokalbis – iš tiesų juokingas, o aš vos sulaikau juoką. Neištveriu, nusižvengiu gan garsiai. Kai turiu progą pasijuokti, taip ir darau, vitaminas C. Tik tas juokas dažnai kyla iš skausmo, bet galbūt aš klystu. Mano kelionės draugas kelis kartus mane taisė, kad žvengia tik arkliai, bet juodų anekdotų apie arklius irgi daug išgirdau.

Visą skrydį kalbėjomės. Kai bandžiau pradėti rimtesnę temą, jis man vėl sakydavo anekdotą. Tikrai seniai taip nuoširdžiai juokiausi. Bet kažkodėl širdis jaučia, kad jam labiau norisi verkti, nei juoktis. Gal klystu. Manau, kad labiau jis ilgisi savo moters bulvių košės, o ne tos, kurią susimala su statybiniais įrankiais. Turi jie ten vyrai savo gyvenimus, susikuria juos, bet kodėl jaučiu, kad ne iš gero gyvenimo ar didelio noro Norvegijoje būti ir dirbti.

Vyrai, statykite namus Lietuvoje! Juokitės su savo žmonomis. Taip, Norvegijos gamta nuostabi, bet sulaukti Jūsų tik per Kalėdas ir kasti sniegą žmonai ryte vienai – ne pats smagiausias dalykas turbūt. Šildykite jai lovą vakare prieš miegą kiekvieną vakarą, apkabinkite ir pasakykite, kad mylite gyvai, o ne sms žinute. Nes aš kaip ir Jūs online valgyt dar nemoku.

Grįžimas atgal namo į Vilnių

Jis kvepėjo stipriais vyriškais kvepalais – Hugo Boss ar kažkuo panašiu. Visas lėktuvas panašiai kvepėjo. Vėl sėdžiu tarp dviejų vyrų ir vėl kalbamės apie Norvegiją. Tik šį kartą jų istorijos jau nebe tokios juokingos, o Norvegija nebėra tokia ideali. Bet jūs, vyrai, kvepiate skaniai. Labai skaniai. Tačiau prašau grįžkite pas savo šeimas, pas žmonas, vaikus, prašau statykite namus Lietuvoje. O jei norite Norvegijos kainų, važiuokite į Vilnių – ten spėju, kainos bus labai panašios. Mano draugai sako, kad Vilnius tampa kaip rytų Šveicarija. Myliu mūsų sostinę, bet už 7 makaroniukus (nu ok, raviolius) mokėt 14 eur. ir vyno taurę 8 eur., man tikrai gaila ir ne kažkokiam ypatingam restorane čia taip.

Ten, kur gimiau ir užaugau, ten aš laiminga esu. Lietuvos kaime, kur gaudavau patį skaniausią kugelį su šaukštu grietinės (grietinė būdavo tokio tirštumo, kad įsmeigdavai šaukštą, kaip į sviestą) ir dar desertui mielinio pyrago su obuolių uogiene.

Oro uoste Osle, pakeliui namo į Vilnių

Ir dar vienas prisiminimas – apie močiutę, kurią pamačiau oro uoste, skrendant iš Oslo į Vilnių. Aš buvau ten atostogų, o ji, atrodo, tarsi išrauta iš savo namų. Sėdėjo toje oro uosto kėdėje, tokia sustingusi, kaip styga. Mačiau jos akis, žalią margą skarelę... Mačiau, kaip akys žiūrėjo į tolį. Kaip man skaudėjo širdį dėl jos – taip stipriai. Tikiuosi, ji daugiau niekada nebeskris iš Lietuvos žemės. Tik į dangų…Tikiu, kad greitai bus namie – kūrens krosnį savo kaimo namuose, valgys medų su varškės sūriu ir kmynais, o gal lietuvišką lašinį su gerai įraugtu agurku. Žiūrės į lietuvišką dangų, o ne į Norvegijos kalnus. Meldžiausi už ją, Skaudu…

Prašau, palikite babytes Lietuviškam kaime.

Nes tiek įtampos žmogaus kūne aš nesu mačiusi. Ne jų gyvenimai lėktuvai, ne jų gyvenimai Norvegijos kalnai, ne jų ten oras ir dainos. Prašau, bent jas palikite. Tegul geriau jos laukia Jūsų sugrįžtant. Geriau Jūs sugrįžkite dažniau, nes mums su vyru bilietai į Oslą pirmyn ir atgal 77 eur. iš viso kainavo. Į Klaipėdą pas mamą man su traukiniu brangiau kainuoja. Grįžtant į Norvegijos kalnus, pasiimkite lagaminą, įsidėkite lietuviško lašinio ir juodos ruginės duonos. Aš taip dariau, Norvegijos vaizdas plius lietuviškas maistas. Tik palikite babytes Ramybėje.