Nevaisingumo iššūkiai ir Dievo stebuklai

Viešpatie sukurk tyrą širdį man ir tebus Dvasia Tau ištikima

Aš tarsi molis, mano puodžius tu, imki ir žieski Tau aš paklūstu

Tai giesmės žodžiai, kurie mano tikėjimo kelionėje skamba labai dažnai. Tiksliau jie skambėjo itin dažnai, kai Dievo prašiau ir jau laukiausi savo sūnaus Adomo. Prie šios giesmės aš dar sugrįšiu.

"Ar Dievas gydo šiandien?" Turbūt daugelis ją išgirdę šį klausimą, tikitės istorijos apie tai kaip pasveikau nuo galbūt kažkokios sunkios ligos ar pan., bet deja turėsiu Jus nuvilti. Noriu su Jumis pasidalinti kaip Dievas gydo per mums atsiųstus žmones, jų pasakytus žodžius, kartais apkabinimus, kaip Dievas mums gydo per maldą, per dovanotą TIKėjimą ir jo kuriamus stebuklus. Bet apie viską nuo pradžių. Pasidalinsiu su Jumis savo TIKėjimo kelionės dalele.

2017 m. lapkritis. 2 teigiamos nėštumo juosteles. Pagaliau, juk taip laukėm. Taip norėjome. Su tuo metu dar draugu taip svajojome apie savo vaikelį. Atrodo tokioje euforijoje dar niekada nebuvau. Jau sekančią dieną lėkiau pas gydytoją, atlikau kraujo tyrimus, kurie rodė tam tikro hormono pokytį, kuris rodo nėštumą. Tuo metu atrodė viskas taip stebuklinga ir neapsakomai džiugu. Gruodžio 8 d. vyro 30 gimtadienis. Svarstėme gal tėvams pasakyti, nors kaip ir anksti. Bet nereikėjo...Gruodžio 7 d. tas mažas ilgai lauktas stebuklėlis nusprendė, kad dar ne laikas. Tada buvo labai labai skaudu. Tada tikrai klausiau Dievo kodėl, juk niekam nieko blogo nepadariau. Manau kiekvienas esame jam kažkada uždavę tokį klausimą...Kaip pagalvoju dabar tas klausimas skamba taip banaliai ir tuščiai. Tada natūralu vistiek sekė vyro gimtadienis, nes jis buvo suplanuotas. Mes gi mokama visi šypsotis, nors viduje atrodo priverktum kibirą. Ir kaip sakoma tada dar ne pabaiga, per vyro gimtadienį geriausia drauge pasako, kad laukiasi. Pirmadienį nuėjus į darbą, po susirinkimo vadovė pasako, kad laukiasi...Na atsimenu, tad sau mintyse klausiau, Dieve, na gal jau gana...nes tikrai skaudėjo, skaudėjo širdį.

Tų pačių metų gruodžio 31 d. prieš pasitinkant naujus metus nuėjome į bažnyčią. Turbūt jau tada Dievas mums davė ženklą, kad ateinantys 2018 m. jie bus kitokie. Tik reikėjo truputį palaukti. Iki gegužės 13 d. Gegužės 13 d. mes su vyru minime savo draugystės metines, o kunigas Algirdas mini savo gimtadienį. (čia tik tarp kito, jei norėsite pasveikinti :)) Ir ta diena tebėra viena svarbiausių mano TIKėjimo kelionėje. Taip, pirminis lūžis įvyko per Dievo siųstą žmogų, kunigą Algirdą...Atsimenu atėjome su vyru kalbėdami į bažnyčią, o išėjome tylėdami, nes turbūt abu buvome stipriai paliesti. Išgirdome labiausiai gyvenime paliečiantį pamokslą TIKėjimui, vilčiai, o svarbiausia MEILEI ❤️.

Kas sekė toliau ? Tų metų vasarą Ignoto bendruomenė kėlesi po truputį į Ramintoją. Ir žinot, pačioje pradžioje man net būdavo nejauku eiti į koplytelę, ypač jei dar mažiau žmonių dalyvaudavo mišiose, nes aš nežinodavau kada reikia atsiklaupt, kada atsistoti. Užaugau šeimoje, kurioje TIKėjimas buvo svarbus, kol buvo gyvas mano senelis. Jam mirus, man tuomet buvo 9 ar 10, ėjimas į bažnyčią, malda, taip pat išėjo iš mūsų namų...Tad pradžioje aš dažniau būdavau prie Ramintojos durų. Tuomet dar nebuvo skaityklėles ir būdavo prašoma kartais pabūti žmonių ir pasitikti ateinančius į Ramintoją. Puikiai lyg pat šiol jaučiu tuos rombelius savo nugaroje, pamenu, kaip gera būdavo atsiremt į tas duris. Kartais stovėdama, nuleisdavau akis žemyn, kartais pakeldavau į dangų ir taip prasidėjo mano jau visai kitoks pokalbis su Dievu. Prasidėjo su padėkos žodžiu už nuostabią dieną, už sveikatą. Taip pat aš mokinausi maldą, nes jos nemokėjau, tikiu į Dievą visagalį, Dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos kūrėją. (dar turiu tą lapelį ).

Tą vasarą sekmadienio vakarais vykdavo mišios, kada būdavo giedamos giesmės ir aš taip džiaugiuosi, kad keletą kartų su manimi į jas nuėjo ir mano vyras. Ir turbūt ten, aš pirmą kartą išgirdau giesmę Viešpatie sukur tyrą širdį man. Ši giesmė tapo mano palydovė, jos klausydavausi einant į darbą, dirbdama. Ji buvo drauge su manimi.

2018 m. rugsėjį kunigas Algirdas Rapolo bažnyčioje palaimino mūsų santuoką. Tik noriu pasidalinti dar viena akimirka, kurią dabar vadinu Šventosios dvasios apsilankymu. Po kažkurio buvimo prie Ramintojos durų, nueinu pas kunigą pasiteirauti, gal galima Rapolą pakeisti į Ramintoją mūsų santuokos palaiminimui. Bet tuomet nusprendėme palikti Rapolą, bet kunigas tuomet atsakė : "Ateisi pakrikštyti į Ramintoją❤️". Aš gal kelias sekundes sustingau ir viduje, ties krūtine taip šilta pasidarė. Tą akimirką norėjosi paklaust kunigo, pala pala...Jūs mane čia kiaurai matote, kas man skauda, ar kaip čia suprast ? Ta diena, leido tik stipriau tikėti, kad taip vieną dieną, mes tikrai ateisime pakrikštyti. Kunigas mano istorijos apie praradimą niekada nebuvo girdėjęs.

Po santuokos su vyru davėme tam tikrą terminą sau iki kada nesikreipsime pas gydytojus. Ta data atėjo ir mes dar laukėme. Tyrimus atlikome, rezultatai buvo blogi ir vieno gydytojo išvada tik dirbtinis apvaisinimas. Tačiau nenunleidome rankų, apsilankėme pas kitą gydytoją, kuris diagnozavo, kad tiesiog reikalinga minimali operacija. Gydytojas atsivertė savo kalendorių ir jau po savaitės buvo atlikta operacija. Gydytojas pasakė, jei viskas bus gerai, po trijų mėnesių jau galite planuoti. Jo žodžiai tiesiai Dievui į ausį arba iš Dievo lūpų❤️.

2019 m. balandis ir vėl 2 juostelės. Tik šį kartą į viską stengiuosi žiūrėti ramiau. Juk nežinai, kaip viskas bus. Tik toliau keliauju į darbą ir iš jo su giesme: Viešpatie sukurk tyrą širdį man..Ir žinoma, užeinu į vaistinę nusipirkti folio rūgšties, na tokie papildai, kurie yra svarbūs nėštumo metu. Ir tuomet vaisitninkės paprašau jų ir ji pasiteirauja, tai galima sveikinti? Aš jai atsakau visokių istorijų būna…O ji sako, Gandrai visada sugrįžta ❤️...Šią atkarpą pasakoju todėl, nes vėl apėmė toks pats šiltas jausmas, kuris buvo aplankęs po kunigo žodžių apie atėjimą pakrikštyti. Atsimenu grįžtu pas vyrą į automobilį, moteriškai nusibliaunu, jis nesupranta kas, pasakau ką vaistininkė pasakė. Man tai antrasis Šventosios dvasios patyrimas gyvenime.

Po to kai sužinau, kad antrą kartą laukiuosi, kažkodėl neskubu pas gydytojus. Viduje tikiu, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad Dievas yra kartu su manimi ir jis turi man mano gyvenimo kelią. Berods balandžio pabaiga, sėdžiu darbe ir kaip visi įsijungiu FB minutės pertaukėlei. Ir tą dieną aš nebedirbau, nes daug kartų vis skaitau ir vėl skaitau šv. Mergelės Marijos Ramintojos maldą. Kunigo Algirdo puslapyje buvo pasidalinta įrašu, kad ši malda patvirtinta Vilniaus Arkivyskupijos. Ši malda drauge ir skaudžiai, ir džiaugsmingai, ir kartais nerandu žodžių kaip keliavo su manimi laukiantis Adomo. Pamenu net gimdymo dieną, likusi viena palatoje aš pasiėmiau tą maldą ir pusbalsiu perskaičiau. Dar dabar kartais verkiu, kai ją skaitau.

2019 metų spalį-lapkritį aš jau nebedirbau ir keliavau į savo pirmąjį Alfa kursą. Adomas man visada bus Ramintojos ir Alfa kurso Dievo siųstas stebuklas, didelės MEILĖS STEBUKLAS ❤️ Pamenu ir Alfą savaitgalį, kai po išpažinties kunigas Marius Žitkauskas mane palaimino, palaimino visus gydytojus, kurie padės sutikti Adomą į šį pasaulį, palaimino ir Adomą. Tas nenusakomas šilumos jausmas vėl drauge su manimi. Jei kam smalsu, tai Adomuką pagimdžiau gruodžio 14 d. naktį, o gruodžio 12 d. dar buvau Alfa kurso paskaitoje. Nes buvau laimės burbulas. Ir pirmą kartą išpažinties metu pajutau, kad pati labiau graužiu save dėl savo nuodėmių, nėra jos galbūt tokios didelės, kaip atrodė tada. Nors atverti savo širdį net ir Dievui, kuris tave pažįsta, baisu. Nes esu tik žmogus, fiziškai vis tiek jaučiu kitą žmogų. Ir tą gėdos bei kaltės jausmą kartais nėra drąsu perlipti. Bet ši išpažintis buvo labiau apie meilės gavimą. Ačiū Jums kunige Mariau.

Adomuką maitindavau klausydamasi šv. mišių, jam ūgtelėjus eidavome ir tebeiname prie savo koplytėlės pasimelsti. Gyvename Jeruzalės mikrorajone, šalia namų stovi bažnyčia.

2021 m. sausis vėl 2 juostelės. 8 sav. neštumo, apsilankymas pas gydytoją, viskas gerai. Sekantis apsilankymas kovo 5 d., kada jau 12 sav. Labai gerai pamenu tą dieną. Einame abu su Adomuku prie savo koplytėles, sukalbėti maldą, paprašyti Dievo, kad viskas būtų gerai. Ir po maldos, po savo pokalbio su Dievu aš pridėjau žodžius ir Tesie Tavo valia ❤️. Ir dar kartą tas nuostabus šilumos jausmas. Ačiū tau Dieve už tuos šventosios dvasios apsilankymus. Nuėjus pas gydytoją, ji pasakė, kad širdelę nebeplaka. Ar tada buvo skauda, taip...bet nebe taip, kaip pirmą kartą. Ir taip gal dalis pasakysite, kad visai kitaip, nes jau turi vaiką ant savo rankų. Taip,  tai tiesa...bet, kadangi tai mano gyvenime jau įvyko antrą kartą, turiu omenyje persileidimus, man taip pat buvo atlikti papildomi tyrimai. Man buvo diagnozuotas antifosfolipidinis sindromas. Tai reiškia, kad mano kraujas yra tirštas ir jis užkemša kraujagysles. Norint planuoti vaikelį, svarbu gerti vaistus. Ar aš tuos vaistus gėriau, kai laukiausi Adomo ? NE, nes aš nieko apie tai nežinojau.

Taigi, ar Dievas gydo šiandien? Taip, jis gydo per atsiųstus žmones, jis gydo per jų pasakytus žodžius, apkabinimus, jis gydo mus per šventosios dvasios patyrimą, jis gydo mus per buvimą su mumis, jis gydo mus per dovanotą tikėjimą ir maldą. Jis gydo mus pripildymas mūsų širdis ramybes ir darydamas stebuklus. Tik belieka plačiai atmerkti akis ir širdis, ir leisti Dievui mus visus apkabinti.

Taip, 2022 m. rugpjūtį buvo anembrionija, tai jausmas ir rodikliai kaip normalaus nėštumo, bet gyvybės nėra. Nes tikiu, kad meilė ir gyvenimas nenutinka, tikiu, kad jie kuriasi ir mes esame jo šeimininkai, turėdami laisvą valią į savo gyvenimą sudėti tuos žmones, kurie tikri, tas akimirkas, apie kurias svajojame, tas sekundes, kai sustoja laikas.

Akimirkai pabūkime apie tai, kas ištikrųjų daro mus laimingais? Nes kaip Kernagis dainuoja miūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių, tad skubėkim GYVENTI, nes prabėgs nebegrįš jos.

Ir užbaigsiu tuo kuo pradėjau.

Viešpatie sukurk tyrą širdį man ir tebus Dvasia Tau ištikima. Aš tarsi molis, mano puodžius tu, imki ir žieski Tau aš paklūstu ❤️