Laimės valties arba auksinių šlepečių beieškant Pietų Amerikos Amazonės džiunglėse

Paskutinis vasaros šeštadienis. Su šeima, tryse, nusprendėme praleisti jį ten, kur labiausiai mėgstame būti: Pietų Amerikos Amazonės džiunglėse. Greitai susikrauname reikalingiausius daiktus į tris maišelius:

1. Maišelis drabužių ir auksinės "tapkės" arba kroksai 🩴

2. Vanduo 💧

3. Maistas 🍲

Registracija oro uoste vyksta sparčiai, ir mes jau skrendame. Pakeliui trumpam sustojame „Maximoje“, papildome maisto atsargas ir keliaujame toliau.

Šįkart Amazonės upe pasirinkome keliauti valtimi, o kad būtų lengviau, pridėjome mažą varikliuką. Nors tai kiek sumažina natūralius gamtos garsus dėl varikliuko keliamo triukšmo, kelionė drauge vis tiek kelia džiaugsmą.

Gyvenimas Valtyje

Kelionė prasideda nuo ežero platybių. Įsirengiame valtyje lyg mažą namelį. Turime net tris „kambarius“: vaiko kambarį, miegamąjį ir svetainę. Mano didžiausia gyvenimo laimė telpa į vieną valtį — mano vyras, sūnus ir aš bei mūsų trys auksinės "tapkės"🩴. Nors, tiesą sakant, trūksta dar keturių kojų ir uodegos- šuo liko pas senelius. Jo pasiilgstame.

Vos išplaukus mus pasitinka ežero draugės — antys 🦆, laukiančios pusryčių deserto. Šįkart nusprendėme nepasidalinti; rūpinamės jų sveikata, nes angliavandeniai nėra pats sveikiausias pasirinkimas. O mes, patys skanaudami saldintus kukurūzus su karamele, mėgaujamės vaikystės desertu, kurį jau pamėgo ir mūsų sūnus. Mūsų stalelis pilnas ir uogų, ir daržovių, ir mėsos.

Nepamiršau ir apie lovą — ypatingą, su baldakimu ir sniego baltumo užuolaidomis. Man pasisekė — telpu ir aš. O kai susipykstame, mūsų lova transformuojasi į dviaukštę, nes vietos užtenka abiems.

Antri mūsų draugai — vandens čiužikai. Jų pilna — vieni pavieniui, kiti dideliais būriais plaukia pro šalį.

Kelionės Tikslas — Malūnas

Plaukėme ežero pakrante, bandydami surasti upelio pradžią. Sunku buvo matyti per apžėlusias žoles, bet galiausiai pavyko. Plaukdami tuo upeliu, išėmėme savo varikliuką, nes buvo per seklu, ir tai džiugino, nes tyliai plaukiant girdėjosi daugiau gamtos garsų 🌿. Kartais teko net išlipti ir tempti valtį. Kelias nebuvo lengvas, bet buvo verta.

Kartą, galvodami, kad gal suksimės atgal dėl daugybės šakų ir nuvirtusių medžių, susitikome kitus keliautojus. Jie mums patvirtino, kad mūsų tikslas visai čia pat. Išlipome su vyru pakaitomis ir patys tempėme valtį su didžiausiu turtu — sūnumi ir auksinėmis "tapkėmis". Pagaliau pasiekėme rojų — malūną, kuris nuolat sukasi ir sukasi.

Kad vandens malūnas veiktų, jam reikia nuolatinio vandens judėjimo. Senovėje malūnai buvo statomi taip, kad išnaudotų visą reljefo potencialą. Jei upelis nesraunus, jį užtvenkdavo ir nukreipdavo beveik visą srautą per energijos imtuvą — ratą ar turbiną. Jei upelis buvo per sraunus, perteklinį vandenį nukreipdavo per užtvankos pralaidas. Įdomu, kad vandens malūnų tankumą ribojo papročių teisė, nes per tankiai įrengti vandens sukėlimo įrenginiai galėjo pakenkti esantiems malūnams aukščiau arba žemiau.

Daugiau apie vandens malūnus čia: https://www.kpip.lt/leidiniai/Malunu_knyga.pdf

Sugrįžimas

Pasidžiaugę malūnu ir ledais su kitais keliautojais 🍦, keliaujame atgal. Sūnui miegant savo „VIP lovoje“, aš džiaustau skalbinius. Vis dar keliaujame tyliai, be varikliuko, bet kalbame įprastu garso rėžimu. Mums turbūt pasisekė, nes nuo pat Adomo gimimo stengėmės kalbėti ir būti savo balso režime. Net kai keliavome po Tenerifę, jis būdavo nešiojamas specialioje kuprinėje, ir atėjus miego laikui, užmigdavo net skrendant lėktuvui virš galvos.

Su vyru daugiau pabendraujame apie praėjusią jau beveik vasarą ir rudens planus. Plaukiant pasroviui kelias tampa lengvesnis ir greitesnis. Nors iki to laiko, kai galėjome plaukti lengvai, reikėjo nemažai jėgos, kantrybės ir pasitarimų. Buvo daugiau pastangų, daugiau „noriu, nenoriu“ akimirkų dėl šilauogių, buvo „o gal sukamės atgal“ svarstymų. Būta ir tokių akimirkų, kai aš išlipdavau ir eidavau krantu, o vyras tempė valtį.

Sugrįžtant trumpam aplankome draugus ir prabėgame per nuostabiausią ir nuoširdžiausią Meironių kaimo sodybą. Ši vieta tokia plati ir didelė, kad, rodos, galėtų priimti net 200 žmonių. Šią vasarą ten turėjau unikalią patirtį — teko gaminti 20 žmonių. Be pagalbos paskirstymo, tai būtų neįmanoma. Ačiū visiems už pagalbą, o draugams už kvietimą būti drauge.

Laimės Apmąstymai

Mano laimė telpa į vieną valtį 🚤. Mano laimei užtenka trijų maišelių ir 3 auksinių tapkių. Mano laimei svarbiausia — mano vyrai, aš ir gamta. Tikiuosi, kad žiema šiemet bus balta, nes šis ruduo man labiau primena pavasarį.

Beje, visai neseniai skaičiau, kad Danijoje, laimės tyrimų sostinėje, žmonės dažnai stengiasi kurti savo laimę paprastomis priemonėmis — namuose, su šeima, kasdieniuose mažuose džiaugsmuose, degina daug žvakių, dėlioja daug nuotraukų. Tai įkvepia ir mane.

Grįžę namo dėl kažko susipykome, bet netrukus susitaikėme. Sekmadienio rytas prasidėjo ramybėje, su dviem taikos balandžiais, su muzika ir malda 🕊️.

Taikos ir meilės jūsų širdims šį savaitgalį! 

Mūsų kelionė: Vilnius, Ignalina, Palūšė, Meironys, Ginučių malūnas ir atgal į Vilniaus namus.