Kuri Terapija geriausia: vandens, miško ar kosmoso?

9 m. Paulinos patirtis.

Penktadienis. 1997 Spalio 25 d. apie 13 val. 9-metė Paulina po pamokų keliauja namo. Penktadieniais pamokų juk būna mažiau. Mokykla matosi pro namų langus, galėtų perlipti per tvorą, bet tvarkingai keliauja pro vartelius, kad ilgiau turėtų laiko visai ne vaikiškoms mintims ir klausimui: šiandien tėtis iš darbo grįš blaivus ar girtas? Ar šiandien grįžusi namo ragaus pačią skaniausią tėčio išvirtą burokėlių sriubą, o po to seks ramus vakaras prie televizoriaus „Šilelis“, žiūrint laidą „Dar ne vakaras“ su (amžinatilsį) Aurimu Dautartu? O gal vėl reikės raminti pavargusį tėtį ir saugoti mamą?

Paulina buvo tylos mergaitė, bet namie tėtis tik jos kartais klausydavo. Juk ji buvo ir tebėra jo mažoji Paulina. Mažoji ir didžioji Paulina, nepaisant praeities skausmų, labai stipriai MYLI savo tėtį Praną.

Paulina grįžta namo, deja, kaip ir dažnai penktadienio popietėmis, vyksta „dviejų vyrų psichoterapijos seansas“. Ant stalo užkandžiai, cigaretės (visai kaip Froidas su savo cigaru), virtuvėje akis graužia pilkas dūmų kvapas (atrodo, „Kosmosas“ – cigarečių pavadinimas) ir 40 laipsnių skysčio butelis. Kad terapijos seansas būtų sklandesnis, kad liežuvis lengviau judėtų, kad vienas kitam sveikatos palinkėtų. Juk nieko blogo – vyrai „terapinasi“!

Koks buvo 9-metės Paulinos vakaras? Su baime, su ašaromis, su tuo, ko vaikai neturėtų nei girdėti, nei matyti, nei patirti... Tiesiog „psichoterapeutas“ pamiršo esminį dalyką – nueiti pas supervizorių, nes jam turbūt niekas nepasakojo apie šią galimybę. Nes visi labai greitai pamiršo, ką reiškia tarnauti povandeniniam sovietų armijos laivyne, visi greitai pamiršo, ką reiškia, kai laivas skęsta ir kai išleidžia įkvėpti gryno oro tik tuos, kurie rūko. Nes mes per greitai nuteisiame žmogų, priklijuojame jam etiketę ir jaučiamės pasaulio teisieji.

Nes tuo metu degtinė buvo geriausia ir pigiausia terapijos forma. Tik nesakykite man, kad prieš 30 metų buvo kitaip. Galėjome taip pat laisvai keliauti, valgyti, ką norime, pirkti, ką norime ir tiesiog mėgautis dideliu pasauliu. Tėtis Pranas turbūt skrido tik dėl sovietų armijos reikalų ir turbūt su ne pačiu saugiausiu Boing, priklausančiu Turkish Airline.

Grįžkime pas Pauliną, kuri labai myli tėtį Praną, nes su juo važiuodavo į mišką, nes su juo išmoko žvejoti ir 5 metų pagavo savo pirmąją žuvytę, nes su juo lipdavo ant Klaipėdos marių ledo, kur kojos buvo įkištos į veiloką beveik iki pilvo, nes su juo grodavo jamaha, gitara, armonika, nes jos tėtis Pranas buvo dar ir vestuvių muzikantas. Dovanodavo džiaugsmą kitiems, pamiršęs save, o Paulinos džiaugsmas buvo ištraukti rublį iš saksafono.

Šeštadienio rytas. Spalio 26 d. Paulina plauna penktadienio indus, vėdina prirūkytą virtuvę po vakarinio košmaro, o šeima dar miega… Nors tas žodis „šeima“ – nežinau, ar tinkamas. Skambutis į laidinį telefoną, tą kur sukasi skaičiukai. Tavo senelis Petras mirė. Jo nebėra. Nuėjo pašerti kiaulių, supylė jovalą, atsisėdo tvarte prie jų ir daugiau savo kojomis nebeišėjo. Dar viena, manau, tobula mirtis. Pasirūpini savo gyvuliais ir keliauji į rojų. Paulina drąsiai gali sakyti, kad į rojų, nes jos senelis buvo pats geriausias, nors ir psichoterapijos seansus su vandeniu labai mėgo.

Bet Paulina labiau prisimena, kaip senelis Petras pasisodindavo ją ant kelių, kai pasakiusi eilėraštį gaudavo ananasinį saldainį arba mažiau patinkantį „Kregždutę“. Labiau prisimena, kaip senelis valgydavo jų su pussere pagamintus smėlio cepelinus, kaip didelėje jo mašinoje visi susėdę kaip bulvės važiuodavo rinkti aviečių į tuos pilkus, senovinius bidonus. Dar prisimena tvarto kvapą: nuo šieno, nuo ką tik gimusio veršiuko ir galimybės jį pamatyti, kaip jis stojasi, iki kartais mėšlo kvapo (jis buvo reikalingas daržams tręšti). Dar prisimena, kaip sekmadieniais senelis skusdavo barzdą su muilu ir tuo, atrodo, jau visai nutrintu šepetėliu, kad daugiau muilo putų pasidarytų. Prie senelio žandų, kurie buvo itin platūs, buvo maloniausia liesti sekmadieniais, nes tada būdavo nusiskutęs. Jei bėgdavo kraujas, jei įsipjaudavo, užsiklijuodavo berods mažą tualetinio popieriaus ar laikrašcio lapelį. Sekmadienį po šv. Mišių senelis dažnai nupirkdavo ilgą blizgantį saldainį arba tą karamelinį gaidelį. Sekmadienis buvo šventas, šv. Mišios ir tik tada šeimos pietūs, laikas drauge.

Tada maža Paulina nesuprato, kad senelio mirtis bus atsisveikinimų pradžia. Taip, tai nebus tik mirtis, kai žmogaus siela keliauja į Dievo namus, bet ir atsisveikinimas su santykiais. Galbūt tik laikina pauzė. Tačiau kiekvienas atsisveikinimas yra skaudus. Kiekvieną kartą, atsisveikinus su brangiu žmogumi, lauki, kada vėl jį susitiksi. Ten, kur aukštai, kur gyvena angelai. Po senelio mirties sekė Paulinos tėvų skyrybos, kada tėtis išėjo iš namų net neatismena, tada labai dažnai išėjęs būdavo ir brolis, išėjusi mama... Bet mes išeiname ir paliekame tada, kai jaučiamės nebereikalingi, kai ieškome vieno vienintelio: noro būti priimti, apkabinti ir mylimi. Paulina labai dažnai laukė meilės viena, o kartais išeidavo ir pati.

Šiandien, 2024 spalio 25 dieną, 36 metų Paulina vaikšto po mišką. Pamato degtinės butelius. Ir tada jai kyla tas pats klausimas: nejaugi vis dar vyksta tokie „terapijos seansai“? Paulina taip nori tikėti, kad jų dabar mažiau. Pagal tai, kur buteliai išmesti, gal pažanga ir įvyko – miške. Miško terapija: apsikabina medį. Bet, chebra, bent jau po terapijos šiukšles susirinkit – už kabinetą juk nemokat.

Taigi, kokia bus Jūsų penktadienio terapija ?