Kiek sau aš dar meluosiu?

Ar Tu esi Melagis ?

Vytautas visada buvo tas žmogus, kurio gyvenimas atrodė idealus – sėkmingas darbas, graži draugė, tvirta šeima, draugų ratas. Jis visada šypsojosi, buvo mandagus, pasitikintis savimi. Bet tai buvo tik kaukė.

Viduje jis jautėsi kaip melagis. Jis bijojo parodyti, koks iš tikrųjų yra – su savo baimėmis, nesaugumu, dvejonėmis. Vytautas augo su mintimi, kad būti silpnam – tai būti netobulam. Todėl jis visada slėpė savo tikrąsias emocijas ir vaidino tą žmogų, kurio visi tikėjosi. Bet kuo ilgiau jis tai darė, tuo labiau jis pats pradėjo neapkęsti savęs.

Didžiausias jo melas buvo santykiai. Jo draugė Paulina tikėjo, kad jie kartu sukurs ateitį, kad Vytautas ją myli taip, kaip ji jį. Jis norėjo tuo tikėti ir pats, bet kažkas jo viduje šaukė – tai ne tavo kelias. Jis nebuvo tikras, ar meilė gali būti tikra, ar laimė slypi tobulame gyvenime, ar visa tai – tik graži iliuzija.

Kiekvieną dieną jis žvelgė į veidrodį ir bandė įtikinti save, kad viskas gerai. Bet jo akys jį išduodavo. Tai buvo akys žmogaus, kuris nebegali meluoti – ne sau, ne kitiems.

-----

Vieną vakarą, stovėdamas ant tilto ir žvelgdamas į upę, Vytautas suprato – jis negali daugiau bėgti. Jis turi pasakyti tiesą. Ir nesvarbu, kas po to bus.

Tą naktį jis parašė ilgą žinutę Paulinai. Apie tai, kad jis ne tas, kuo apsimeta. Apie tai, kad meilė, kurios ji laukia, yra tik jo paties baimė būti vienam. Apie tai, kad jis pavargo būti blogu melagiu.

Paulina atsakė tik vienu sakiniu: "Aš jau seniai tai žinojau."

Vytautas suprato – jis buvo laisvas. Laisvas nuo melo, laisvas nuo savo paties baimių. Bet kartu ir vienas. Tik šį kartą – pirmą kartą gyvenime – jis jautėsi tikrai gyvas.

Iš psichologo perspektyvos Melas Sau

Melas sau – tai dažnas, bet sudėtingas procesas, kurį daugelis iš mūsų patiria kasdien. Mes sakome sau, kad viskas gerai, net jei tai nėra tiesa. Galbūt mes sakome, kad esame laimingi santykiuose, kurie mus slopina, arba tikime, kad esame patenkinti savo gyvenimu, nors viduje jaučiamės pasiklydę ir nepatenkinti. Tai, ką dažnai darome, yra apsimesti, kad viskas vyksta pagal planą, kad patys su savimi esame susitaikę, nors mūsų širdis šaukiasi kitų dalykų.

Melai, kuriuos sakome sau, dažnai kyla iš baimės. Baimės prarasti tai, ką turime, baimės susidurti su savo tikraisiais jausmais, baimės pasirodyti silpniems ar nesugebantiems. Kiekvienas toks melas tampa tam tikra „apsauga“, kuri, nors ir leidžia mums išlaikyti išorinį stabilumą, viduje sukelia nesaugumą ir disonansą.

Ir kuo ilgiau mes liekame su šiuo vidiniu konfliktu, tuo labiau išsiplečia mūsų atskirtis nuo to, kas mes esame iš tikrųjų. Dažnai nesuvokiame, kad norime būti kitokie, nes esame taip įsitraukę į tą „apsauginį mechanizmą“, kad bijome pripažinti savo tikruosius norus ir emocijas. Tiesa apie save gali būti bauginanti, nes ji reikalauja keisti tai, kas mums atrodo pažįstama, net jei tai nesuteikia mums laimės.

Tačiau, kai pagaliau susiduriame su šia vidine tiesa, kai nusprendžiame nebeslėpti savo tikrų jausmų ir troškimų, prasideda tikrasis atsivėrimas. Tai nebūtinai reiškia, kad bus lengva – procesas gali būti skausmingas ir kupinas abejonės. Bet tik tuomet, kai mes pripažįstame, ką iš tikrųjų jaučiame ir ko norime, galime pradėti eiti link pokyčių, kurie atitiks mūsų tikruosius norus ir vertybes.

Melai sau gali būti būdas išvengti skausmo ar nesėkmių, tačiau ilgainiui jie tik padeda mums atitolti nuo to, kas mes esame. Norint gyventi autentiškai ir iš tikrųjų jaustis laimingais, turime būti pasirengę išdrįsti pažvelgti į savo baimes ir neigiamus jausmus, išsivaduoti iš šio ilgo „apsimestinio“ gyvenimo ir išmokti gyventi pagal savo tikras vertybes ir troškimus.

Iš religinės perspektyvos

Iš religinės perspektyvos, melas sau ir savęs neigimas gali būti suvokiamas kaip bandymas pabėgti nuo Dievo tiesos. Evangelijoje mes dažnai matome, kaip Jėzus ragina žmones gyventi autentiškai, pripažinti savo silpnybes ir išsivaduoti nuo apgaulės. Dievas žino mūsų širdis ir mintis, ir nors mes galime bandyti meluoti sau ir kitiems, mūsų tikrieji jausmai ir troškimai vis tiek lieka atviri Jam. Tai, ką slepiame nuo savęs ar nuo kitų, nėra paslėpta nuo Dievo akies.

Jėzus Evangelijoje pagal Joną (8,32) sako: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Tiesa, nors kartais skaudi, yra galinga jėga, atnešanti išlaisvinimą. Kai mes susiduriame su savo vidinėmis baimėmis ir melais, kai pripažįstame savo tikrus jausmus ir troškimus, mes galime rasti tikrą laisvę, kuri kyla iš gyvenimo pagal Dievo valią.

Taip pat Evangelijoje pagal Luką (5–13) „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“. Tai priminimas, kad Dievas nori, jog mes atsivertume ir ieškotume Jo pagalbos. Bet norint gauti šią pagalbą, mes turime būti atviri ir sąžiningi, net su savimi. Kai mes meluojame sau, mes užsidarome nuo Dievo ir nuo jo vedimo, nes Dievas negali veikti mūsų gyvenime, jei mes nesame atviri Jo mokymui ir žodžiui.

Melai sau dažnai kyla iš mūsų noro kontroliuoti savo gyvenimus ir išvengti skausmo. Tačiau tikrąjį gydymą ir išlaisvinimą galime rasti tik tada, kai mes leidžiame Dievui išgydyti mūsų širdis ir atkurti tai, kas buvo sugadinta, nes Jis yra mūsų vienintelis tikras Gydytojas.

Panašiai kaip ir Evangelijos pasakojimuose, kur Jėzus gydė ir išlaisvino žmones, taip ir mes, tik pripažindami savo melus ir klaidas, galime patirti Dievo malonę. Jėzus ragina mus ateiti pas Jį su visa savo naštą ir Jis mus atgaivins. Tai reiškia, kad mes galime išsilaisvinti nuo savo vidinių kovų ir gyvenimo, kuriame meluojame sau, tik tuomet, kai atsiverčiame Dievo tiesai ir malonei.

Dievas nori, kad mes būtume autentiški, nes Jis mus myli tokius, kokie esame, su visais savo trūkumais ir netobulumais. Kai mes priimame Jo tiesą ir leidžiame Jo šviesai apšviesti mūsų gyvenimą, galime tapti tikrai laisvi ir rasti ramybę, kurios ilgai ieškojome.