Kelionė dviračiu su spalvotais “bigudukais”

Jau kuris laikas važiuoju į darbą dviračiu. Pirmadienio rytas. Kaip visada, išsinešu savo dviratį į kiemą ir ten sutinku vyrą su mėlynu chalatu. Jis lipa iš automobilio, kuris paprastai stovi šalia mūsų šeimos automobilio (universalas, net spalvos šiek tiek panašios). Vyras aukštas, šiek tiek žilstelėjęs, su akiniais, apie 40 metų amžiaus.

Kadangi drįstu kalbinti žmones, sakau jam: "Super atrodot. Mėlynas chalatas!" Ir parodau liuks ženklą 👍. Jis nusišypso ir sako: "Aš ką tik iš ežero." Supratau, kad turime kažką bendro, nes žiemą su vyru taip pat maudomės eketėje. Tuomet parodau savo "bigudukų" (liet. plaukų suktukų) spalvotą šukuoseną. Palinkime vienas kitam geros dienos, ir jis, kaip suprantu, grįžta namo. Aš važiuoju toliau.

Pirmoji sankryža 🛑. Galvoju: "Hm... jei važiuosiu į dešinę, nusileisiu nuo kalno labai greitai ir darbe būsiu anksčiau. Kaip ir viskas super – anksčiau atvykus, daugiau padarysiu." Be to, paprastai tuo keliu ir važiuoju. Bet šį kartą vėl leidžiu savo širdžiai kalbėti ir pasuku labiau link kairės. Važiuoju pro Kalvarijų bažnyčią Jeruzalės rajone. Ten yra koplytėlė, kur ateinu pasikalbėti su tuo, kas aukštai. Pasikalbam, padėkoju, paprašau, ir keliauju toliau.

Žalia. Taip gražiai žalia 💚. Ir man kyla klausimas: kodėl anksčiau rinkdavausi triukšmingą Kalvarijų ir Rinktinių gatvių maršrutą? Taip, greičiau, bet kokybės, spalvų sodrumo, gamtos garsų – nė kvapo. Tik miesto triukšmas. Bet kiekvienam savo. Mano širdis gamtoje labiau dainuoja 🎶.

Privažiuoju akmenimis grįstą kelią. Statokas jis. Niekada su dviračiu juo nevažiuoju. Visada nulipu ir rankomis laikydama vairą nusivedu dviratį žemyn. O ten – Trinapolio vienuolynas. Nukeliauju mintimis į ALFA kursus, pasikalbu su savimi, su Dievu ir norisi tame vaizde ilgiau pabūti. Toks jausmas, kad net daržovės už tos tvoros skanesnės 🍅. Rojus. Bet darbas laukia. Važiuoju toliau.

Sutinku daugiau dviratininkų. Dar toliau – vėl daug žalumos. Dviratininkai su šalmais (jėga, džiaugiuosi!) 🚴‍♂️. Kadaise rašiau apie pirmąją savo kelionę į darbą ir tebėra liūdna, kad žmonėms jų saugumas ir kitų saugumas (gyvybė) yra mažiau svarbūs nei sugadinta šukuosena. Laisvė rinktis. Bet jei tavo sveikata tau nerūpi, tai prašau – dėl manęs ir kitų eismo dalyvių užsidėk šalmą!

Važiuoju toliau. Elektros tinklų vaizdas. Mintis: žmogui juk taip svarbus ryšys⚡. Taip svarbu, kad juo tekėtų impulsas, o kokie šiandien mano ryšiai su tuo, kas aukštai? Koks mano santykis su vertybėmis? Ar jos man svarbios? Kiek jos atsispindi mano darbe, namuose, draugų rate, visuomenėje?

Savo atsakymą turiu. Tiksliau, turiu savo "main core" (angl. pagrindą) ir tikiuosi nei jis, nei aš jo nepaleisim, o jei nusuksiu į šoną – sugrįšiu. Važiuojam toliau.

Na, arčiau miesto, arčiau pastatų prasideda dviratininkai be šalmų, o dviratininkai profesionalai ne tik su šalmus, bet ir visais tinkamais drabužiais. Ir man klausimas: kuo nori būti žmogus savo gyvenime – "be šalmo" ar "profesionalu"? (Primena man ši mintis vieną diskusiją su Almantas Dulkys – ačiū, kad pasidalinote. Nes kai matai, tai skauda. Nes rūpi Žmogus, jo saugumas, jo gyvybė)

Renkamės vėl patys. Suskaičiavau apie 12 dviratininkų bei paspirtukininkų iki Senamiesčio. Rimtai skaičiavau. Numesti paspirtukai – trys. Bet gal ir gerai, nes manau, kad minti geriau – didesnė nauda, nei kai tave veža. Aišku, tik trumpus ar vidutinio nuotolio atstumus. Važiuojant ilgesnius atstumus dviračiu žmogui reikia pasikrauti, svarbu pauzė, poilsis, o paspirtuku – krauname jį.

Važiuoju vis toliau. Be šalmų važiuojančių vis daugiau. Žmonių daugiau. Triukšmo ir pilkos spalvos daugiau. Gamtos mažiau jaučiu, girdžiu. Prie Mindaugo tilto pamatau mėlynus 3 ratukus (vaikštynę) ir juos stumiančią močiutę. Ypatingai šviesaus veido, labai. Ji man primena mano močiutę. Pasakau jai: "Labas rytas, trys ratai yra labai gerai!" Nusišypsome ir aš susigraudinusi važiuoju toliau iki sankryžos už Mindaugo tilto.

Sustojau ir supratau, kad kaimyną (vyrą su mėlynu chalatu) turiu dar šansų sutikti, o močiutę – nežinau. Tad vėl su ašaromis apsisukau atgal. Tikrai apsisukau ir važiuoju per Mindaugo tiltą tikėdamasi ją pamatyti. Dar nėra. Kur ji galėjo taip greitai dingti?

Privažiavus kitą sankryžą pamatau, kad ji pasuko į dešinę Rinktinių gatvėje. Privažiuoju. Iškart atsiprašau, kad neišsigąstų. Tiesiog papasakoju jai trumpai apie savo močiutę, apie senelio keturias dukras ir nei vieno sūnaus, ji apie savo tris anūkes. Ir išdrįsau paprašyti nuotraukos su ja. Nusifotografuojam – asmenukė 📸. Žinau, kad jai sakiau, jog šios nuotraukos nerodysiu, bet prašau – nepykit ant manęs, Jūsų šviesų veidą turi matyti visi. Palinkim viena kitais sveikatos ir Dievo globos (mūsų vertybės labai panašios, kai būsiu jos skaičiuojamų metų, labai norėčiau taip atrodyti).

Smagiausia istorijos dalis. Ji sako: "Aš ir noriu nuotraukos su tavimi." Ji išsitraukia n kartų mandresnį mobilų telefoną 📱, padaro selfį su manimi ir sako: "Dukrai reikės parodyti – nepatikės." Kaip ir aš netikiu, kad sutikau ją ir išdrįsau sugrįžti atgal ir ją pakalbinti. Nors žmonės man visada bus svarbiausi, ypač man patinka vyresni žmonės. Ten slypi istorijos, patirtys, ten slypi daug gyvenimo pamokų 📚.

Mes patys renkamės, ką skaitysime, ar kokiu keliu važiuosime į darbą. Renkamės automobilį ar dviratį, su šalmu ar be šalmo... Šio pirmadienio pasirinkimais džiaugiausi ir dienos pabaigoje. Pradėti dieną, būti joje ir užbaigti savo pagrindinėmis vertybėmis. Tikiu ir pasitikiu.

Jei šiek tiek apie skaičius: Atvykus į darbą, matau vienu dviračiu daugiau. Super! Gal rytoj bus dar vienas. Tikiu, kad judesys yra ypatingai svarbus mūsų sveikatai 🏃‍♂️. Keliauju toliau. Dirbu labai dideliame pastate, kuriame dirba daug žmonių. Sutinku 7. Pasisveikinu. Tačiau ypatingai man skaudūs skaičiai, nes rūpi — 3 nieko neatsakė. Taip, mes vienas kito nepažįstame, taip, mes esame paskendę savo darbuose ir reikaluose, bet drauge mes esame žmonės, ir kai atsisuksime į esmines savo vertybes, gal bus 0 „be šalmų“ ir 0 nepasisveikinusių🙏. Ir aš visada keliu klausimą — o ką aš galiu padaryti? Aš renkuosi pirmoje vietoje vertybes, tada judėti ir pasakyti: „Labas rytas! Kaip tavo diena? Kuo gyveni?“ 😊

P.S. Gal dar kartą tą močiutę sutiksiu ir išgersime puodelį kavos ar arbatos ☕️ bei ilgiau pašnekėsime apie vertybes ir gyvenimą. Ir kokiu keliu aš vėl važiuosiu į darbą su dviračiu, žinau 🚴‍♂️.

Ir visiškai neplanuotai, ALFA kursų reklama: ateik arba atmink 🙂Nuoroda bus teksto gale.

P.s. Jei netyčia kas nors šią močiutę pažįstat ir galėtumete man duoti jos kontaktus, aš mielai jai paskambinčiau ir susitiktume. Nes žmonės į tavo gyvenimus ateina ne veltui. Tikiu, kad jos gyvenimo patirtys, duotų man atsakymų, pamokų, idėjų. Nes man vyresni žmonės yra geriausi mokytojai. Jie jau praktikai, ne teoretikai. Jie tiek daug turi, o mes tiesiog prarandame galimybę. Truputį liūdna.

Su meile, su viltimi, su TIKėjimu,

Indrė Alkovskienė - 2024-08-07 05:46.

Mano tyla baigėsi, jau girdžiu šiukšlių konteinerius iškrauna ir tuoj bus garsus “MAMA, ATEIK !!” ir ateisiu, ir apkabinsiu, ir mylėsiu savo sūnų, savo vyrą ir Žmones.

Norisi kažko daugiau? Išbandyk Alfa kursą!

https://alfakursai.lt/

P.s. Močiutę sutikau. Bet tai kita dalis istorijos 💚