Jei man liktų tiktai viena diena
Ir toje dienoje – tik valanda,
O toj valandoje – tik akimirka,
Kurioje būtum tu vėl pas mane.

2024-09-15 – Diena, kurioje norėčiau užstrigti ir kad ji kartotųsi, kaip "repeat" mygtuko režime. Tai diena, kupina meilės, diena, kurioje tiek daug Dievo stebuklų, kurių, nežinau, ar galėčiau suskaičiuoti. Paprastai savo asmeninių nuotraukų, kuriose matosi veidai, akys, nekeliu, galite rasti daug gamtos ir maisto vaizdų. Bet šį kartą leisiu sau pasidalinti meilės video, nes noriu dalintis – dalintis meile Dievui, sau, savo vyrui ir vaikui. Tokie dabar mano gyvenimo prioritetai. Tada keliauja mano draugai, Ramintojos didelių širdžių žmonės, šeima. Myliu jus visus ❤️.

Taigi, apie viską nuo pradžių. Ankstyvas mano rytas, kurį, kaip visada, skiriu maldai, rašymui, muzikai arba tylai. Kaukši klaviatūros mygtukai – ar tai ne muzika ? Ačiū laiškai kunigui Algirdui Toliatui. Ir aš, kaip ir jis, nemoku trumpai, todėl iš vienos padėkos atviruko gavosi trys. Šiek tiek vėliau – širdelių blynai sekmadienio pusryčiams. Apie juos jau rašiau, bet pasikartosiu.

Ryto multitasking'as: indaplovė, skalbiniai, blynai, pusryčiai, noriu, nenoriu... Kadangi darbų daug ir skubu, nepamatuoju tešlos kiekio (visai kaip su informacijos kiekiu). Pripilu per daug, dar paspaudžiu, ir tešla teka pro kraštus. Na, ir kad pasimokyčiau – vis tiek ne. Dar keli kartai taip pat. Mažiau kartais tikrai yra daugiau. Arba bent daugiau tvarkos. Kviečiu prisipažinti, kad pas visus kartais namie ir darbe "jovalas" būna, o "kiaulės kriuksi". Bet galutinis variantas – vis tiek visi laimingi ir skanūs blynai. Tad dozuojame informaciją, darbus ir patirtį. Mokausi dar tai daryti.

Ypatingai svarbu paminėti, kad nusivaliau dulkes mūsų su vyru miegamajame. Ypač kruopščiai tai padariau nuo savo altorėlio. Atrodo, kad ten per daug visko, bet kiekviena nuotrauka, kiekvienas obuoliukas man yra ypatingai svarbūs. Sukuriu daugiau erdvės, kad ir daiktai galėtų "kvėpuoti".

Po visų rytinių darbų šaltas dušas man būtinas. Beveik visada ryte lendu po šaltu vandeniu. Beliko išlyginti dar du marškinius. Dar laukiu robotuko lygintuvo, nes šis darbas man vienas nemaloniausių iš moteriškų rūpesčių. Jau geriau plaunu indus.

11:00 paliekame namus ir keliaujame į Širdžių bažnyčią. Aš keliauju į savo namus !!! Ten jaučiu paradinių durų rombelius, ten Aldonos Katilienės šypsena mane nukelia į močiučių glėbį. Pasiilgau... Ten pasitinkantys svetingumo savanoriai dovanoja meilės glėbį ir komplimentų laviną. Kiekvieną kartą ten stovintys žmonės tokie gražūs – spindi jų akys ir šypsenos.

Tad keliaujame į tualetą, ten tame siaurame koridoriuje dažniausiai vyksta gyvenimas – pokalbiai, apsikabinimai. Tas koridoriukas jungia žemiškumą ir dieviškumą, tai koridorius tarp agapės košės ir kilimo į trečią aukštą. Labai gera jame būti.

Užsukame pas kunigą Algirdą Toliatą. Adomas užduoda jam svarbų klausimą – "Kas bus, kai aš numirsiu?" Kunigas randa patį teisingiausią atsakymą: "Toks jausmas, kaip kai miegi, kai sapnuoji." Aš bandžiau paaiškinti, bet turbūt buvo per daug sudėtinga.

Ačiū, kunige Algirdai, kad priminėt Artūro dieduko mirties dieną. Jis užmigo savo lovoje, savo namuose, šalia savo žmonos. Taip mirti yra mano svajonė, ir taip gera nebijoti mirties. Nors, kaip mano Adomas, maža mergaitė verkdavau, nes tas klausimas man buvo toks svarbus, skaudus... Džiaugiuosi, kad dabar radau atsakymą.

Bet šiandien švenčiu gyvenimą ir meilę ! ❣️

Trečias aukštas. Ten tikrai galėčiau pasidėti lovą ir gyventi. Bet suprantu, kad visko gyvenime turi būti dozuotai (žr. blynų istoriją). Šv. Mišios man yra kaip rytinis kavos puodelis, kaip šaltas vanduo – jų metu savo širdies bateriją pripildau meile kitos savaitės gyvenimui.

Kai kunigas sakė, kad bus gražus santuokos įžadų atnaujinimas, tuo tikėjau. Bet tai, ką gavau, pranoko bet kokį įsivaizdavimą. Vikšrelio ir drugelio pasakojimas gera prasme pakirto kojas, kad galvojau – nebenueisiu iki altoriaus. Visa mūsų vasara buvo apie vikšrelius ir drugelius. Net ir šį sekmadienio rytą radau du baltus vikšrelius namuose. Jie atkeliauja drauge su sodo gėrybėmis. Bet kad jie atkeliaus iki kunigo žodžių, nesitikėjau. Ačiū, Dieve, kad taip klausai, taip kalbi. Ir apie nuvalytas dulkes... Gerai, kad jas nusivaliau ryte – juk ir apie jas kalbėjote.

Ir angelų choras... Net dabar rašydama braukiu ašaras. Ramintojos didelių širdžių žmonės iškėlę rankas giedojo: Viešpatie, laimink juos, savo ranka tieski, ant sparnų angelų juos per žemę neški... Ir man daugiau nieko gyvenime nereikia. Jausti savo dviejų mylimiausių vyrų rankas, jausti Ramintojos žmones drauge. TOBULA. Dar ir dar kartą spausčiau "repeat" mygtuką.

Ir angelų chore, ir giesmėse tą sekmadienį sudėjote vieną mano mėgstamiausių – „Naujoji Jeruzalė“. Nors prisipažinsiu, man labiau po mišių patiko giedoti mylimai mamai Dijanai Gintautienei ir siųsti jai oro bučinį. Taip pat nuolankumo kupinos širdies Ingai Rudzikienei. Šias dvi moteris drąsiai galiu vadinti savo mamomis, nes jos yra su manimi tada, kai džiugina gyvenimas, bet ir tada, kai skaudina. Jos dovanoja rūpesčio kupiną žodį, pilną meilės. Viena gimtadienį švenčia rugsėjo 14 d., kita – rugsėjo 15 d.

Ir dar pilnas sąrašas dėkingumo. Nepasimokau iš blynų istorijos (vėl). Bet ją pratęsiu, nes gerų, meilės kupinų žodžių niekada nebus per daug. Inga Daukšienė, Milda Eimontė Aleknavičiūtė, Jūratė Janavičienė, Renata Petkevičiūtė – ačiū už šiltus apsikabinimus kiekvieną kartą. Vilma Popovienė, Žaneta Poškuvienė yra sielos draugės – ačiū už dovaną, radau vietos. Rūta Dačiulytė – dar viena mama, į kurios glėbį noriu visada įnerti ir pasilikti. Sandra Skuodaitė, saulute, ačiū, kad esi ir dovanoji šypsenas. Virginija Mikailienė, už meilę vaikams ir mūsų pokalbius. Eimantas Anskaitis ir Rita Anskaitienė, ačiū, nes ruduo yra geriausias metas santuokai. Marius Stukas ir Skirmantė Stankevičiūtė – ačiū, kad nuo 2011 m. liudijame vienas kitų meilę drauge. Gintarai ir Aušra Arbačiauskai– Gintarai, pamenu mūsų pokalbį, kai buvome sutvirtinimo sakramento kursuose ir man reikėjo išeiti anksčiau. Jūs taip švelniai nuraminote, kad vaikams reikia mamos, o tėtis ne visada gali susitvarkyti. Aušra Arbačiauskienė, Jūs gal neprisimenate, bet tai turbūt buvo 2018 m., kai dar stovėjau prie durų, prie tų rombelių, o jūs trys gražios moterys ėjote į Ramintoją. Aš dar kažką pasakiau dėl jūsų aukštakulnių, kad inkariukus galiu paskolinti. Bet jūs, Aušra, esate gražios moters pavyzdys – ir vidumi, ir išore. Aš irgi užsidėjau suknelę, susisukau plaukus, bet likau su kedukais vis tiek ;)

Ačiū moteriai, kuri sėdėjo už manęs – kaip Adomas sakė, paklausk vardo, bet nespėjau. Žinau, kad susitiksime kitą sekmadienį. Ačiū moteriai, kuri sėdėjo priešais mane – neužteko rankų, bet melsimės kartu kitą sekmadienį.

Ką Dievas sujungė, žmogus tegul neišskiria. Neišskiria savo laisvos valios pasirinkimais, kurie ne visada būna pripildyti meilės. O aš, kaip sakiau, kiekvieną sekmadienį sąmoningai rinksiuosi laiką sau ir didelių širdžių žmonių bažnyčioje. Ateik į Dievo Tėvo namus ir Tu – būk pripildytas meilės ❤️

Aš išeičiau lengvai po tos dienos,
Po tos valandos ir akimirkos,
Kurioje būtum tu vėl pas mane –
Pas mane akyse ir delnuose.

Po mišių skridome į Italiją pietums, valgyti picos ir kelti vyno taurę su draugais. Po to mes trise lėkėme su dviračiais pabūti gamtoje, o draugus palydėjome švęsti spektaklyje „Vestuves“. Jame buvo ir juoko, ir dramos – visai kaip gyvenime.

O aš dar plaukiau upe, nes vanduo nuplauna ir kūnus, ir sielas. Myniau į Jeruzalės kalną – nes kad pasiektum namų jausmą, reikia įdėti pastangų. Arba, norint pamatyti platesnį vaizdą nuo kalno, taip pat reikia pastangų. Būti meilėje su kitu žmogumi irgi kartais reikalauja pastangų ir noro. Meilės noro. Nes kaip ir kelias kuriamas bekeliaujant, taip ir šeima kuriama barstant į ją meilės ir kitų gyvenimo prieskonių.

Tikiuosi, kai man bus 100 metų, galėsiu pasakyti, kad buvo tobulo skonio obuolių pyragas. Nors ir dabar tą galėčiau pasakyti. Myliu tave, Artūras Alkovskis. Tu turi dvi A raides, o apie raidę A yra kita istorija.

Kai man liks tik diena ir valanda,
Ir kai liks tik ta akimirka,
Kurioje būtum tu vėl pas mane –
Kas man užmerktų akis su šypsena?

Aš užmigsiu su meilės šypsena ❤️

P.s. Video kviečiu paklausyti ir pažiūrėti visą, o trumpoji mūsų meilės versija nuo 1:33. Apie meilės vikšrelį VS drugelį 🐛🦋

#MeilėGyvenimui#DvasinėKelionė #ŠeimosJėga#Santuoka #Dėkingumas