Helovinas ar Vėlinės? Kodėl mūsų vaikams reikia šviesos, o ne siaubo
Kasmet spalio pabaigoje Helovinas ir Vėlinės primena du skirtingus būdus kalbėti apie mirtį – vienas flirtuoja su tamsa, kitas ieško šviesos. Nors siaubo filmai ir Helovino žaidimai dažnai vadinami „saugia baimės treniruote“, mūsų kūnas jų nesupranta kaip pramogos – jie aktyvuoja streso reakcijas ir gali skatinti nerimą. Vaikai ypač jautriai reaguoja į bauginančius vaizdus ar grasinimus, o jų vaizduotė paverčia „raganas“ ir „zombius“ tikromis grėsmėmis. Tėvų ir pedagogų užduotis – padėti atskirti fikciją nuo realybės, kurti saugumo ritualus ir kalbėti apie šviesą, o ne tamsą. Vėlinės gali tapti gydančiu priešnuodžiu Helovino triukšmui – jos kviečia į tylą ir šildančius prisiminimus.
Psichologė, KET konsultantė Indrė Alkovskienė
10/30/20253 min read
Kasmet spalio pabaigoje miestai prisipildo moliūgų šypsenų, juodų vorų, kaukolių ir Helovino vakarėlių. Tai vakaras, kai tamsa tampa pramoga, o baimė – žaidimu.
Tačiau tuo pat metu mūsų kultūroje gyvuoja visai kitokia tradicija – Vėlinės. Tai laikas, kai tyliai prisimename išėjusius, uždegame žvakes ir mintimis keliaujame pas tuos, kurių nebėra. Vėlinės – susikaupimo, ramybės ir prisiminimų šventė. Abi šios tradicijos kalba apie mirtį, bet jų žvilgsniai į ją labai skirtingi: viena flirtuoja su tamsa, kita – ieško šviesos.
Kaip siaubo filmai veikia mūsų psichiką?
Tenka išgirsti: „Siaubo filmai padeda išsikrauti“, „Jie leidžia patirti baimę saugiai“. Kai kurie tyrimai rodo, kad tai gali būti emocijų treniruotė – tarsi „valdomas išgąstis“. Tačiau daugumai – ypač jautresniems ar jau patiriantiems stresą – siaubo turinys veikia priešingai.
Kūnas, žiūrėdamas siaubo filmą, nesupranta skirtumo tarp fikcijos (išgalvoto, sukurto vaizduotės) pagalba ir realybės: aktyvuojasi amygdala (grėsmės atpažinimo centras), įsijungia „kovok arba bėk“ reakcija. Išsiskiria adrenalinas, kortizolis; širdis plaka greičiau, kvėpavimas tampa paviršutiniškas. Kartojant tokius dirgiklius, nervų sistema pripranta prie padidinto budrumo — ir tai gali sukelti:
lėtinį nerimą;
miego sutrikimus ir košmarus;
padidintą jautrumą garsams ir tamsai;
įkyrias mintis ar įsivaizdavimus.
Ypač jautrūs žmonės ir tie, kurie šiuo metu patiria iššūkių, dažnai jaučia stipresnes neigiamas pasekmes.
Vaikai: kodėl tai ypač svarbu ir ką mes (suaugusieji) darome netyčia
Vienas svarbiausių akcentų — vaikai. Mažieji dažnai neturi akivaizdžių rėmų, kaip atskirti fikciją nuo realybės, o jų vaizduotė galinga ir ilgai palaiko patirtis. Deja, dažnai girdžiu pasakojimų iš pedagogų ir tėvų: vaikai ateina į darželį išsigandę, verkia ar nenori palikti tėvų, nes namuose girdėjo frazes kaip „būk geras, nes jei būsi blogas, ateis ragana ir tave pagrobs“ arba „reikia patikrinti, ar uždaryti langai, nes naktį gali ateiti zombiai“.
Tokios frazės, sakomos su geranoriška intencija – „sudrausminti“ vaikus – gali turėti rimtų pasekmių:
vaikas gali pradėti bijoti nakties, tamsos ar būti atsargus prie svetimų žmonių;
atsirasti panikos ar vengimo elgesys (bijo miegoti be šviesos);
ilgainiui formuotis pasitikėjimo suaugusiais spragos — nes jeigu «ragana» yra „reali“ grėsmė, kaip paaiškinti, kas yra saugu;
vaiko vaizduotė gali „įsirašyti“ šias grėsmės istorijas kaip tikras patyrimas, sukeldama naktinius košmarus ar įkyrų baimės jausmą.
Pedagogai kartais mato mažylius, kurie net atsisako dalyvauti žaidimuose dėl išsigandusio elgesio. Tai liūdna, nes vaikystė turėtų būti saugi erdvė žaisti, tyrinėti ir mokytis emocijų reguliavimo.
Ką tėvai ir pedagogai gali daryti kitaip
Vengti bauginančių pasakymų. Vietoje „būk geras, ateis ragana“ sakykite: „Aš tikiu, kad gali elgtis gerai; aš esu šalia, kad padėčiau.“
Paaiškinti skirtumą tarp tikrovės ir žaidimo. Trumpai, paprastai, dažnai. Pvz., „Filmuose viskas sukurta taip, kad būtų įdomu ir baisu – bet tai tik vaidmenys.“
Suteikti saugumo ženklus. Prieš miegą skaityti raminančią istoriją, palikti naktinę lemputę, aiškinti, kad suaugusieji saugo.
Klausyti vaiko baimių. Neignoruoti, neprajuokinti — priimti rimtai ir ramiai aptarti.
Kurti šviesos ritualus. Pvz., kartu uždegti žvakelę už senelius, prisiminti juos, pasidalinti šiltomis istorijomis. Tai perkelia dėmesį nuo baimės į prisiminimą ir dėkingumą.
Kodėl Vėlinės veikia gydančiai?
Mūsų tradicija – Vėlinės – siūlo priešingą emocinę patirtį: tylą, ramybę, prisiminimą. Kapų lankymas, žvakių šviesa, gėlės ir šeimos susitikimai sukelia parasimpatinę reakciją: kvėpavimas sulėtėja, kūnas nurimsta, atsiranda ryšys ir prasmė. Tai emocinis gijimas, o ne dirbtinis jaudulys.
Tokie ritualai vaikams taip pat labai naudingi: jie suteikia aiškius saugumo ženklus, konteksto mirties supratimui ir galimybių dalintis istorijomis apie protėvius – kas palaiko tapatybę ir saugumo jausmą.
Praktinės alternatyvos Helovino metu (šeimai ir darželiui)
Surenkite prisiminimų vakarą: žvakės, šiltos arbatos puodelis, pokalbis apie gerus prisiminimus.
Istorijų vakaras: skaitykite saugias, mažiau bauginančias pasakas arba šeimos istorijas apie protėvius.
Darželyje: naudokite temą „Atminimo medis“ — vaikai piešia gėlę arba rašo padėkos žinutę mylimiems žmonėms.
Jei šeima nori žaidimo elemento — rinkitės juoką ir kūrybą, o ne siaubą: kaukės, šypsenos, saugios improvizacijos.
Pabaigai
Baimė, patirta per ekraną ar iš suaugusiųjų pasakytas grėsmės istorijas, nėra lengvas žaidimas – tai realus patyrimas, kuris formuoja kūno reakcijas ir vaiko pasaulio supratimą. Kaip psichologė kviečiu rinktis ritualus, kurie maitina ramybę: pagarbą, prisiminimą, šilumą ir saugumą. Ypač – saugoti vaikus nuo nereikalingos baimės.
Tegul šis metas tampa ne baimės, o ramybės švente.
