Ar autizmo atvejų tikrai daugėja? Tiesa slypi giliau

Ar autizmo atvejų tikrai daugėja? Tiesa slypi giliau

Autizmas šiandien atpažįstamas ir diagnozuojamas geriau nei bet kada anksčiau. Tačiau tai kartu sukuria klaidingą įspūdį, kad autizmo atvejų daugėja nekontroliuojamai. Ar tai tikrai epidemija? O gal tik geresnis supratimas ir pažangesni diagnostikos metodai?

Vienos mamos istorija

Kai Shannon Des Roches Rosa sūnui Leo 2003 metais buvo nustatytas autizmo spektro sutrikimas, ji jautėsi pasimetusi. Nors sūnaus požymiai – vengiamas akių kontaktas, menka reakcija į kalbą, pasikartojantis elgesys – buvo aiškūs, niekas jai nesuteikė aiškių nurodymų, ką daryti toliau. "Jaučiausi labai pasimetusi ir pikta", – sako ji.

Ieškodama atsakymų internete, ji rado kitus tėvus, kurie tikėjo, kad jų vaikus paveikė vakcinos – teorija, kuri buvo plačiai paplitusi nepaisant daugybės mokslinių tyrimų, kurie nerado jokio ryšio tarp vakcinų ir autizmo. Tuo metu Rosa nusprendė nevakcinuoti savo kitų vaikų. Vėliau ji pripažino, kad klydo – ir tapo švietėja. Ji įkūrė svetainę Thinking Person’s Guide to Autism, kad padėtų kitiems tėvams nepasiklysti dezinformacijos pasaulyje.

Kodėl autizmo diagnozių daugėja?

Pastaraisiais dešimtmečiais autizmo diagnozių skaičius išaugo. JAV nuo 2000 iki 2022 metų šis rodiklis pakilo nuo 1 iš 150 vaikų iki 1 iš 31. Panašios tendencijos stebimos ir Australijoje, Taivane bei kitose šalyse. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad vaikų su autizmu iš tikrųjų padaugėjo.

Pasak Zoe Gross, Autistiško savęs advokatūros tinklo direktorės, šį augimą pirmiausia lemia pagerėjusi diagnostika: "Žmonės dažnai gąsdinasi skaičių, bet svarbu suprasti jų kontekstą."

Anksčiau daug vaikų, ypač mergaičių ar mažumų grupių, tiesiog negaudavo diagnozės. Taip pat autizmas kaip atskiras sutrikimas oficialiai buvo pripažintas tik 1980 m. Vėliau diagnostiniai kriterijai plėtėsi – ypač po 2013 m., kai Aspergerio sindromas ir kitos panašios būklės buvo įtrauktos į autizmo spektro sutrikimą.

Be to, diagnozė gali padėti gauti papildomą pagalbą – nuo valstybės paramos iki pritaikytų egzamino sąlygų. Todėl daugiau žmonių jos ieško.

Genetika ir aplinkos veiksniai

Mokslininkai sutaria, kad autizmas yra labai paveldimas – genetiniai veiksniai sudaro apie 80 % rizikos. Jei vienas identiškas dvynys turi autizmą, tikimybė, kad ir antrasis jį turės, siekia nuo 65 % iki 90 %.

Tačiau genetika nėra viskas. Tyrėjai nagrinėja ir aplinkos veiksnius, kurie gali turėti įtakos, nors dažniausiai tai yra sudėtingas, netiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, pastebėta sąsajų tarp autizmo ir:

• vyresnio tėvų amžiaus (ypač tėvo),

• neišnešiotumo,

• tam tikrų motinos sveikatos būklių (pvz., diabetas, nutukimas),

• oro užterštumo ar pesticidų poveikio.

Tačiau šie ryšiai nėra tiesioginiai ir dar reikalauja daugiau tyrimų. Viena aišku – vakcinos nėra autizmo priežastis. Šis mitas buvo paneigtas daugybe patikimų mokslinių tyrimų.

Tikroji problema – ne autizmas, o pagalbos trūkumas

Pasak Gross, visuomenė dažnai ieško paprasto paaiškinimo, nes trūksta paramos ir supratimo. Autizmas dažnai vis dar stigmatizuojamas, todėl tėvai ar patys autistiški žmonės jaučiasi pasimetę ar net kaltinami.

Shannon Rosa sako, kad tikroji krizė – ne autizmo "epidemija", o paramos stygius. Jos sūnus Leo šiandien yra 24 metų jaunuolis, mėgstantis žygius ir picą. Tačiau jam vis dar sunku gauti jam reikalingą pagalbą.

Išvada

Žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą, visada buvo tarp mūsų – tik dabar juos geriau matome. Dėl pažangesnės diagnostikos ir visuomenės supratimo keičiasi ne autizmo paplitimas, o mūsų gebėjimas jį atpažinti. Vietoj to, kad ieškotume kaltininkų, turėtume ieškoti būdų, kaip užtikrinti geresnę pagalbą, įtrauktį ir tikrą gyvenimą kiekvienam.

Pagal Christine Ro. Autism diagnoses are on the rise – but autism itself may not be.