Agutės laiškas iš USA mano močiutei Stasei Pocienei į Upynos kaimą (Šilalės raj.)

Laiške Agutė dėkoja savo draugei Stasei už šiltus linkėjimus ir dalijasi savo mintimis apie gyvenimo sunkumus senatvėje, darbo vertę bei būtinybę išlikti dorais ir susitaikyti su artimaisiais. Ji išreiškia ilgesį Lietuvai ir rūpestį, kad žmonės dirbtų sąžiningai bei vienytųsi po patirtų okupacijos žaizdų. Nors dėl sveikatos gali nepavykti aplankyti gimtinės, Agutė tiki, kad taika ir tikėjimas gali atkurti bendruomeniškumą.

Psichologė Indrė Alkovskienė

11/5/20242 min read

Stasike,

Ačiū už laiškutį ir gerus linkėjimus. Aš dar po truputį laikausi, nors jau ir man kaulai skauda ir dažnai naktimis nemiegu. Bet dar vis galiu pakęsti, tad priimu tai kaip senatvės Dievo dovaną. Juk mes visi turime pernešti senatvės vargus ir nukeliaujame į tą laimės šalį.

Rašai, kad kažkas Tave skundžia ar apkalba. Žinai, žmonės visko pridaro. Visi esame nuodėmingi, ir per daug vieni ant kitų pykstame. O jei ką ir padarėme negerai, reikia vėl susitaikyti, nes taip mums Dievo prisakyta. Elkimės visada teisingai, tai Dievas mus visus laimins, ir būsime linksmi bei laimingi savo artimųjų būrelyje.

Nežinau, ar man pavyks atvažiuoti šią vasarą, nes vis darausi nebepajėgi kelionėms. Labai, labai norėčiau atvažiuoti į Upyną ir pamatyti, kaip jaunavedžiai kuriasi Paupynėje. Darbų jie turi daug, bet pasisamdyti negali žmogaus, kuris norėtų ūkyje dirbti. Visi jauni žmonės nori į miestus, seniai ne tik nebeturi jėgų, bet ir girtauja. Aš nemanau, kad Lietuvoje būtų taip blogai, jei visi žmonės dirbtų. Nesvarbu, ką žmogus dirba, svarbu, kad savo darbu ką gero atneša ir kitiems žmonėms. Žinoma, suprantu, kad seniems ir ligotiems sunku, bet tie, kurie dar gali dirbti, neturi tinginiauti. Tegu nesitiki, kad valdžia ką nors gali duoti. Valdžia yra tam, kad saugotų žmones nuo vagių, žmogžudžių bei kitų prievartautojų. Jei ši valdžia sugebės sutvarkyti šituos ištvirkėlius, tuomet visų žmonių gyvenimas pagerės. Žmonės tada žinos, kad jų darbas nėra veltui.

Dažnai, dažnai mąstome, kaip padėti žmonėms atsigauti nuo to baisaus okupacinio teroro, svetimo turto grobstymo, kaip suvienyti kaimynus, kurie turi ir toliau gyventi šalia vienas kito. Okupantai mus supjudė, ir dar dabar jų palikuonys mus pjudina, neduoda padoriam žmogui ramiai dirbti.

Stasike, susitaikykime ir vėl būkime kaip senais laikais kaimynai. Gerai? Jei atvažiuosiu – pasikalbėsime. Reikalai paaiškės, ir mes toliau bėgsime per savo gyvenimo dienas.

Lik sveika, tegu Dievas Tave laimina ir padeda.

Agutė.