O jei problema santykiuose – ne žmogus, o erdvė tarp jūsų?

Klausimas santykiams: kokia erdvė yra tarp mūsų?

Sekmadienis dažnai atneša tylų tarpą.
Tarp savaitės, kuri buvo, ir tos, kuri ateis.
Tarp pareigų ir truputį daugiau buvimo.

Tai gera diena ne taisyti santykius, o juos pastebėti.

Mes daug galvojame apie žmones savo gyvenime.
Apie tai, ką jie daro, ko nedaro, ką turėtų suprasti ar pakeisti.
Tačiau retai susimąstome apie vieną esminį dalyką:

kokią erdvę mes kartu kuriame?

Santykiai gyvena ne mumyse, o tarp mūsų.

Artumas su partneriu, vaiku, tėvais, draugais ar kolegomis, santykiai nėra vien mano ar tavo savybė. Jie egzistuoja tarp.

Tai erdvė, kurioje:

• arba saugu būti savimi,

• arba reikia saugotis;

• arba galima klysti,

• arba būtina „susitvarkyti“.

Pagalvokite apie vieną svarbų santykį savo gyvenime.
Ne apie patį žmogų.
Apie buvimą drauge.

Koks jausmas toje erdvėje?
Ar joje daugiau šilumos ar įtampos?
Ar joje lengva kvėpuoti?

Ši erdvė nuolat kinta.

Dažnai tikime, kad santykiai „susiklosto patys“.
Kad arba „yra ryšys“, arba ne.

Tačiau iš tiesų santykių erdvė formuojasi kasdien:

• per tai, ar išklausome iki galo,

• ar nutraukiame,

• ar pastebime,

• ar praeiname pro šalį.

Mes kuriame šią erdvę net tada, kai nieko „ypatingo“ nedarome.

Ir galbūt svarbiausias klausimas nėra:
„Kas su juo ar ja negerai?“
bet:
„Ką šiuo metu patiria erdvė tarp mūsų?“

Šiandien nesiūlau nieko taisyti.
Tik pastebėti.

Pasirinkite vieną santykį ir tyliai sau paklauskite:

• Ko šiai erdvei dabar trūksta?

• Daugiau švelnumo? Aiškumo? Ribų? Dėmesio?

• Ką aš galėčiau padaryti labai mažo, kad ši erdvė pasikeistų?

Kartais tai ne pokalbis.
Kartais – pauzė.
Kartais – nuoširdus „aš nežinau, bet noriu būti“.

Santykiai neprašo tobulumo

Santykiai neprašo teisingų žodžių ar idealių reakcijų.
Jie prašo buvimo.

Dėmesio.
Lėtumo.
Gebėjimo būti su tuo, kas yra, o ne tuo, kas „turėtų būti“.

Galbūt užtenka vieno dalyko:
būti truputį švelnesniems erdvei, kurią kuriame su kitais.