Kaip rasti sveiką ribą tarp altruizmo ir rūpinimosi savimi?
Šiame tinklaraščio įraše nagrinėju klausimą, ar visada turime galvoti apie kitus, ir kaip rasti pusiausvyrą tarp altruizmo bei rūpinimosi savimi. Pasitelkiant lėktuvo deguonies kaukės metaforą, pabrėžiama, kad savimi rūpintis yra būtina, kad galėtume padėti kitiems. Tyrimai rodo, jog žmonės iš prigimties linkę padėti, o pagalba teigiamai veikia ir mūsų savijautą. Vis dėlto per didelis aukojimasis gali sukelti emocinį išsekimą, todėl svarbu nepamiršti savo ribų.
Psichologė Indrė Alkovskienė
8/4/20252 min read
Ar visada turime galvoti apie kitus? Kaip rasti sveiką ribą tarp altruizmo ir rūpinimosi savimi
Kai skrendame lėktuvu, saugumo instrukcija visada prasideda panašiai: „Jei slėgis salone sumažės, pirmiausia užsidėkite deguonies kaukę sau, o tik tada padėkite kitiems.“
Tai – viena iš tų frazių, kuri įstringa ir jau gal kiek net nusibodo. Ji moko mus būti „savanaudžiais“. Bet išties tai labai svarbi žinutė: jei pats negalėsi kvėpuoti, negalėsi ir padėti niekam kitam.
Ši paprasta metafora iškelia daug gilesnį klausimą: ar visada turime galvoti apie kitus, ar visgi kartais leistina (ir būtina) pasirūpinti savimi pirmiausia?
Ar esame iš prigimties altruistai?
Psichologija, biologija ir net evoliucija rodo, kad mes, žmonės, esame linkę padėti vieni kitiems. Net labai maži vaikai – vos 14–18 mėnesių – jau stengiasi padėti suaugusiesiems pasiekti nukritusius daiktus. Ir jie tai daro be jokio atlygio. Tai vadinama įgimtu prosocialumu – noru padėti dėl paties padėjimo.
Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad pagalba kitiems daro teigiamą poveikį mums patiems: gerėja nuotaika, savivertė, net sumažėja kraujo spaudimas ir vienišumo jausmas. Taigi, būti geru – sveika.
Bet ar visada privalome būti geri?
Vakarų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais ypač išryškėjo individualizmas – idėja, kad svarbiausia yra asmeninė laisvė ir savirealizacija. Kartais tai skamba taip, lyg turėtume viską daryti tik dėl savęs, o kiti – tegul rūpinasi savimi.
Tuo pat metu kai kuriose kultūrose, ypač Azijoje, priešingai – akcentuojama kolektyvinė atsakomybė, pagarba vyresniems, šeimai, visuomenei. Ten rūpinimasis kitais – ne pasirinkimas, o pareiga.
Aš, kaip psichologė, dažnai girdžiu žmones sakant: „Nesuprantu, ar turiu padėti, ar pagaliau pradėti gyventi dėl savęs.“ Tai labai žmogiška dilema.
Riba tarp savanaudiškumo ir sveiko santykio su savimi
Mes visi turime emocinių, fizinių ir psichologinių resursų ribas. Jei nuolat aukojamės, ilgainiui pradedame jausti perdegimą, nuoskaudą ar vidinį konfliktą. Gera žinia ta, kad psichologija siūlo sprendimą: balansas.
Tai reiškia – padėti, kai gali, bet neskęsti dėl kitų. Pasirūpinti savimi ne iš egoizmo, o iš atsakomybės už save. Tik tada, kai esame atviri sau, stiprūs, viduje ramūs, galime būti atrama kitiems.
Kaip sakoma aviacijoje dar kartą: „Pirmiausia – kaukė sau.“
Pagal BBC straipsnį: Why you are not as selfish as you think.