Ar kada nors jauteisi nuviltas santykyje ir negalėjai tiksliai pasakyti – kodėl?

Nematomos sutartys, kurios laiko arba griauna santykius

Ar kada nors jauteisi nuviltas santykyje ir negalėjai tiksliai pasakyti – kodėl?
Atrodė, lyg „formaliai“ niekas nepažeista, bet viduje kažkas aiškiai nulūžo.

Tai nutinka ne tik darbe.
Tai nutinka terapijoje.
Partnerystėje.
Komandose.
Net draugystėse.

Priežastis dažnai ta pati: buvo sulaužyta nematoma sutartis.

Ką iš tikrųjų pasirašome santykiuose

Kiekvienuose santykiuose egzistuoja bent dvi sutartys:

Aiškioji – tai, kas pasakyta, sutarta, apibrėžta.
Nematomoji – tai, kas numanoma, bet retai įvardijama. Ir būtent antroji dažniausiai skauda.

Seniausia santykių forma skamba paprastai:

Aš tavimi pasitikėsiu.
Jei Tu mane saugosi.

• Klientas ir specialistas (psichologas, koučeris, gydytojas)

Formali sutartis aiški: paslauga, laikas, mokestis, konfidencialumas.

Tačiau nematomoji dažnai skamba taip:

Aš atsinešu savo pažeidžiamumą.
Tu su juo elgsiesi atsakingai.

Kai klientas pajunta, kad jo patirtis nuvertinta, paskubomis interpretuota ar „sutvarkyta“, skausmas būna ne apie metodą. Jis apie saugumo praradimą.

Tai ta pati saugumo sutartis.
Jei aš atsiversiu, tu manęs nesužeisi.

Kai ji pažeidžiama, santykis nutrūksta ne todėl, kad „netiko specialistas“.
O todėl, kad buvo sulaužyta sutartis.

• Vyras ir žmona / partneriai

Oficiali sutartis gali būti santuoka.
Neoficiali – daug gilesnė:

Aš būsiu su tavimi atviras.
Tu man būsi saugumo ir ramybės erdvė.

„Išdavystė“ santykiuose nebūtinai reiškia neištikimybę.
Kartais tai:

– neapgynimas kitų akivaizdoje
– emocinis nebuvimas, kai labiausiai reikėjo
– pasikartojantis signalas: „tavęs man per daug“

Čia lūžta ne tik pasitikėjimas.
Lūžta leidimas būti pažeidžiamu.

Ir tada žmonės lieka kartu – bet nustoja iš tikrųjų atsiverti.

• Vadovas ir komanda: psichologinė sutartis, kurios niekas nepasirašė

Formaliai – darbo sutartis.
Darbas už atlyginimą.

Bet po tuo slypi kita, senesnė sutartis.

Kai iš tiesų „seki“ vadovą (ne tik atsiskaitai pagal pareigybes), tyliai sudarai susitarimą:

Aš įdėsiu pastangas.
Aš rizikuosiu.
Aš tavimi pasitikėsiu.

Tu mane saugosi.

Ką šiandien reiškia „saugoti“?

– Ginti mane, kai manęs nėra kambaryje.
– Neaukoti manęs kaip patogaus sprendimo, kai kažkas nepavyksta.
– Taikyti taisykles sąžiningai, net kai tai nepatogu.
– Turėti bent minimalų supratimą, su kuo aš iš tikrųjų susiduriu.

Dauguma vadovų niekada sąmoningai apie tai negalvojo.
Jie paveldėjo sutartį, kurios nežinojo pasirašę.

Kai žmonės nustoja sekti, bet vis dar ateina į darbą

Čia organizacijos dažniausiai suklysta.

Kai saugumo sutartis pažeidžiama, žmonės ne visada išeina.
Bent jau ne iš karto.

Jie tiesiog atsiima tai, ką buvo suteikę.

Nebėra papildomos iniciatyvos.
Nebėra idėjų, kurios reikalauja drąsos.
Nebėra tikro atvirumo.

Formaliai – viskas vyksta.
Viduje – sekimo mandatas atšauktas.

Tai, ką vadiname „įsitraukimo stoka“, „požiūrio problema“ ar „tyliu atsitraukimu“, dažnai yra labai racionali reakcija į sulaužytą sutartį, kuri niekada nebuvo įvardyta.

Sunku pataisyti tai, ko net nepripažįsti egzistuojant.

• Kodėl tai taip stipriai veikia?

Visų šių santykių centre yra tas pats dalykas: pažeidžiamumas.

Sekti, mylėti, pasitikėti, atsiverti – tai visada rizika.

Ir kiekvieną kartą, kai tą riziką prisiimame, mes tyliai tikimės vieno:

Jei aš atsiversiu, tu mane saugosi.

Kai tai neįvyksta, skausmas nėra „per jautri reakcija“.
Jis proporcingas tam, kiek savęs buvome padėję ant stalo, kiek buvome atviri.

Klausimai reflekcijai sau:

Kokią nematomą sutartį aš sudarau santykiuose?
Ką iš tikrųjų duodu, kai atsiveriu?
Ko tyliai tikiuosi mainais?
Ar tai įmanoma šiame santykyje?

Ir svarbiausia:

Ar aš pats laikausi tos saugumo pusės, kurios tikiuosi iš kito?

Dalis minčių iš vieno Mike Hohnen naujienlaiškio, gausiai papildyta mano pasvarstymais. Mike Hohnen mokymuose yra tekę dalyvauti gyvai.