Ar AI gali mus apkabinti?

🌿 Kai emocijas išsikalbi su dirbtiniu intelektu

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu istorijas apie žmones, kurie patarimų apie santykius ieško ne pas draugus ar psichologus, o pas... dirbtinį intelektą.

Štai viena moteris, Rachel, pasakojo, kad prieš svarbų pokalbį su buvusiu partneriu ji kreipėsi į ChatGPT. Norėjo suprasti, kaip kalbėti ramiai, ne puolant gynybon. AI jai atsakė pagarbiai, padrąsinančiai, netgi „terapeutiškai“ – priminė apie ribas, savivertę, emocinį sąmoningumą. Rachel sako, kad tai padėjo jai apsiraminti ir susidėlioti mintis.

Ir ji ne viena. Tyrimai rodo, kad beveik pusė „Gen Z“ kartos atstovų JAV jau yra bent kartą naudoję dirbtinį intelektą meilės ar santykių patarimams.

Kodėl mums taip norisi kreiptis į AI?

Kai nežinome, ką pasakyti, kai bijome būti nesuprasti ar atstumti — AI tampa tarsi saugia erdve išsikalbėti. Jis nekritikuoja, nesmerkia, visada „klausosi“.
Psichologė dr. Lalitaa Suglani pastebi, kad toks pokalbis gali būti naudingas: padeda susigaudyti mintyse, sulėtinti reakcijas, net primena rašymo terapiją.

Bet ji taip pat įspėja – AI visada bus „malonus“ ir dažnai tiesiog atspindės tai, ką mes patys jau galvojame. Taip galima netyčia sustiprinti savo iškraipytą pasakojimą: „aš teisus, jis – ne“, „tai ne mano kaltė“.

Kartais tai padeda išvengti nemalonių jausmų, bet kartu... atitolina nuo tikro emocinio augimo.

Ar AI gali pakeisti santykį su žmogumi?

Santykiuose svarbiausia – ryšys. Gyvas, tikras, su visa emocijų palete: ir švelnumu, ir kartais skausmu.
AI gali padėti pasiruošti pokalbiui, išsirašyti mintis ar suprasti, ką iš tiesų jauti. Bet jis negali jausti kartu su tavimi.

Kaip sako viena moteris, kuri derina terapiją ir AI patarimus: „ChatGPT ramina, kai draugės nėra šalia. Bet tik su terapeute galiu suprasti, iš kur tie jausmai kyla“.

Ir tame – esmė. AI gali būti gera priemonė susidėlioti mintis. Bet emocinį darbą už mus jis nepadarys.

Daugiau šiame BBC įraše: The people turning to AI for dating and relationship advice

🫶 Mano asmeninė mintis

Perskaičiusi BBC naujienlaiškį apie tai, kaip žmonės vis dažniau ieško emocinės pagalbos pas dirbtinį intelektą, jaučiu dvejopus jausmus. Su AI bendrauja net ir vaikai, su kuriais susiduriu savanoriaudama „Vaikų linijoje“. Apie pokalbius su AI pasakoja ir keli mano klientai. Iš vienos pusės, dirbtinis intelektas yra nuostabus pagalbininkas – jis gali padėti greičiau atlikti darbus, optimizuoti procesus, bet...

Man baisu, kad žmonės ima ieškoti paguodos ne gyvame ryšyje, o pas algoritmą.
Dirbtinis intelektas – geras tarnas, bet blogas šeimininkas.

Juk ar galime pavalgyti naudodamiesi dirbtiniu intelektu?
Ar jis gali mus apkabinti?
Ar jis mato mūsų kūno virpėjimą, jaučia ašarų skonį?

Kartais girdžiu labai baisių istorijų – kaip vaikai iš AI gauna pavojingus nurodymus, kaip žmonės pasimeta tarp realybės ir virtualios erdvės. Ir tada supranti, kaip svarbu išlaikyti ribą:
💡 atskirti, kas gyva, o kas ne.

AI gali būti priemonė. Bet žmogaus šilumą, prisilietimą, tikrą buvimą — pakeisti jis negali.

💭 Mano mintis kaip psichologės:
Ieškoti atsakymų — žmogiška. Norėti, kad kas nors mus išgirstų — natūralu.
Bet kai kalba eina apie jausmus, tikrasis gijimas prasideda tik ten, kur yra kitas žmogus.
Tad tebūna AI mūsų pagalbininkas, o ne pakaitalas gyvam ryšiui.